Vilnius mūsų – kieno būtent?
Istoriškai susiklostė taip, kad skirtingais laikotarpiais Vilnius buvo skirtingose valdžiose: vokiečių, sovietų, lenkų, lietuvių. Šiandien, 2022-aisiais, iš lenkų lūpų dar galima išgirsti, kad „Vilnius – mūsų“, t.y., lenkiškas. Į ką lietuviai atsakys, kad Vilnius visada buvo lietuviškas, periodiškai okupuotas vis kitų šalių. Juzefas Mackevičius užsiminė ir apie savo laikų Vilniaus „tapatybės“ klausimą.
Juzefas Mackevičius rėmėsi Vilniaus, kurį periodiškai okupuodavo įvairios valstybės, istorija. Paradoksalu, bet daugiakultūriame mieste visada būdavo būrelių žmonių, kurie mielai sutikdavo atvykėlius. Taip buvo, kai į Vilnių įžengė vokiečiai, lenkai ar sovietai. Vis dėlto labiausiai vilniečiai džiaugėsi, kai 1939 metų spalį į miestą įžengė lietuviai. Apėmė džiaugsmas ir palengvėjimas, kad teroro, areštų ir plėšimų paženklinta sovietų valdžia baigėsi.
„Sąlygos susiklostė taip netikėtai, kad atrodo, kad Vilniaus istorijoje buvo neregėtos svarbos momentas, kurio anksčiau nebuvo. Akimirka, kurią verta pabrėžti kaip istorinio likimo vaisius. Akimirka tokia būdinga, kad būtų gaila ją praleisti, laikant tai politinės banalybės apraiška. Nes čia ne apie manifestaciją, patriotinį pasisakymą, ne apie fanfaronadą, o apie faktą: taip džiaugsmingai ir vienodai visi gyventojai, nesvarbu, lenkai ar lietuviai – jokia kita kariuomenė taip nepasisveikino kaip šiandien… Būkite laukiami Vilniaus Lietuvos kariuomenėje“, – rašė Juzefas Mackevičius dienraštyje „Lietuvos žinios“, 1939 m. spalį Kaune.
Žinoma, vilniečiai lenkai tuomet pasidalijo į dvi grupes: tuos, kurie džiaugėsi, kad Lietuvos sostinė vėl priklauso šaliai, o kita grupė pageidavo, kad tai būtų Lenkijos miestas. Juzefas Mackevičius pastebi, kad galima susidaryti įspūdį, jog pirmoji Vilniaus trokštančių lenkų grupė gėdijosi sakyti, ką iš tikrųjų galvoja.
„Ir dar todėl, kad kai kurios besišypsančios lūpos pasakė: „Esame tokie laimingi, ko gero, labiausiai! Bet… gal nedera to rodyti? Ši mintis su klaustuku, šie žodžiai: „nedera“, man atrodo tarsi atgarsis šios vidaus ir užsienio politikos, kurios pagrindu buvo ne tikras, o fiktyvus kelias, vedęs į šalies sunaikinimą. Svarbu tik tikros vertybės. Tokia reali vertybė mums yra Vilniaus perdavimas iš SSRS į Lietuvos Respublikos rankas“, – apibūdino Mackevičius.
Mackevičiaus nuomone, jei Vilnius Antrojo pasaulinio karo pradžioje net formaliai būtų priklausęs Lenkijai, konflikto tarp dviejų šalių nebūtų buvę galima išvengti. Kita vertus, būsimuose abiejų šalių santykiuose Vilniaus klausimas neturėtų turėti įtakos tokių santykių sėkmei. Publicistas manė, kad šie santykiai turi būti geri ir vystytis tokiame lygyje, o tuometinė valdžia neturėtų daryti didelių ir esminių klaidų, galinčių pakeisti Lenkijos ir Lietuvos santykių istorijos eigą.
„Bet kuriuo atveju lemtinga maršalo Pilsudskio klaida sukurti fiktyvią didžiąją valstybę (didžiąją galią), kur geopolitinės sąlygos reikalauja tikro valstybingumo, neturi kartotis“, – įsitikinęs apžvalgininkas.
Nors Mackevičius aiškiai neatsakė į klausimą „Kieno Vilnius turėjo būti Antrojo pasaulinio karo pradžioje?“ Vis dėlto jo straipsnis leidžia aiškiai apibrėžti jo požiūrį. Būdamas vilnietis, savo krašto patriotas, J. Mackevičius kartu su kitais tikriausiai džiaugėsi, kad Lietuvos kariuomenė vėl įžengė į Vilnių.
J. Mackevičius ne kartą pabrėžė, kad jo mintys nukreiptos ne prieš Lenkiją. Jomis nebuvo siekiama mesti šešėlio nei Lenkijos ir Lietuvos santykiams, nei Lietuvos kaimynės priimamiems sprendimams. Tik metų metus ginčytinas ir išliekantis Vilniaus klausimas nedavė ramybės jo lietuviškai širdžiai ir dvasiai. Nors tokia nepopuliari nuomonė jam galėjo daug kainuoti, jis išdrįso garsiai pasakyti, kad „naujųjų šeimininkų“ niekas taip ir nesutiko, kaip vilniečiai sutiko Lietuvos kariuomenę.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
