Tikrasis antikomunistas
Būdamas bolševikinės sistemos gimimo liudininkas, Juzefas Mackevičius turėjo galimybę stebėti jos pradinius etapus. Bėgant metams jis sukūrė nuoseklią antikomunistinę koncepciją, kurią išreiškė savo sovietologinėje publicistikoje. Jis tapo šio požiūrio pradininku.
Juzefas Mackevičius buvo nepatogios nuomonės, kad Vokietijos naciai nebuvo vieninteliai prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu įvykdytų nusikaltimų kaltininkai, nors ir šiandien jie laikomi pagrindiniais kaltininkais, šalininkas. Jo nuomone, sovietų vadovai, kurie po karo buvo didžiausi naujosios politinės santvarkos naudos gavėjai, taip pat buvo lygiai taip pat kalti dėl šių nusikaltimų – tai rodo jo ankstyvą antikomunistinį požiūrį, kuris po Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nepriimtinas, nes komunizmas buvo visagalis Europoje, ypač Rytų Europos srityse.
Jau pirmaisiais komunizmo metais Mackevičius teigė, kad komunizmas pavergė „mintis, veiksmus ir judesius“. Dėl šios priežasties jis nepopuliariai manė, kad geriau, jog Lenkijos apskritai nebūtų, nei kad žemėlapiuose atsirastų raudona Lenkija. Jis manė, kad Sovietų Sąjunga yra pagrindinė kliūtis demokratinei ir suvereniai Lenkijai. Tokią nuomonę jis skelbė dar 1944 m., t. y. prieš naują pasaulio padalijimą. Tuo tarpu Lenkijos elitas tikėjo, kad sąjungininkai suteiks Lenkijai suverenitetą už „pagalbą kovojant su priešu“. Deja, Mackevičiaus prognozės išsipildė, ir Lenkijos elitas giliai suklydo.
Kaip numatė Mackevičius, po pergalės kare sovietai taip pat turėjo savo interesų. Iš pradžių Lenkijos teritorinis suverenitetas atiteko jiems. Vis dėlto to nepakako, nes Stalinas reikalavo hegemonijos visoje Europoje. Deja, nei Lenkijos, nei jokia kita visuomenė nesipriešino komunistiniams metodams.
Mackevičius pateikė tikslią diagnozę ir atsakymą į klausimą, kas laukia Lenkijos visuomenės sovietų okupacijos sąlygomis. Jis suprato, kad sovietai panaudos visas įmanomas priemones, kad sunaikintų lenkų tautos vienybę ir tapatybę, paversdami ją „sovietine tauta“. Visuomenė bus suskirstyta į tris pagrindines grupes: nedidelę lenkų ideologinių komunistų grupę, didelę nuoširdžių patriotų grupę ir didžiausią abejingų ir oportunistų grupę.
„Nesutinku, kad vokiečiai yra didžiausias priešas. Didesnis yra bolševikai, nes jie pavojingesni bet kuriai tautai. Iš paprastos formulės, kad joks lenkas negali būti kartu ir vokietis, nes šios sąvokos viena kitą paneigia. Tačiau kiekvienas lenkas tuo pat metu gali būti komunistas. Nes šios sąvokos, deja, dažnai net gerai rimuojasi. Mes falsifikuojame tikrovę kartais dėdami lygybės ženklą tarp vokiečių ir sovietų okupacijos. Vokiečiai mus padaro didvyriais, o sovietai – šūdais. Vokiečiai į mus šaudo, o sovietai mus paima plikomis rankomis. Mes šaudome į vokiečius, o sovietai lenda mums į užpakalį. Taigi tai visai ne analogija, o atvirkštinė situacija“.
Juzefo Mackevičiaus publicistikoje svarbų vaidmenį atliko terminologija, kurią jis rinkosi labai subtiliai. Jis žinojo, kad semantiniai niuansai labai svarbūs ir komunistinėje propagandoje. Todėl J. Mackevičius stengėsi terminą „antikomunistas“ pakeisti tokiais terminais kaip „opozicionierius“, „disidentas“, „režimo kritikas“, „žmogaus teisių gynėjas“, siekdamas, kad šie terminai būtų priimtinesni platesnei auditorijai.
Juzefas Mackevičius savo raštuose ne kartą kritikavo antikomunistinę sistemą ir ne kartą teigė, kad ji „nužudys“ bet kokį Lenkijos bandymą tapti suverenia valstybe. Nes kuo gi skiriasi sovietinis lenkas nuo paprasto sovietinio žmogaus? Mackevičiaus supratimu, lenkas, pradėjęs paklusti bolševikiniam režimui, nustoja būti lenku. Pasak J. Mackevičiaus, daug geriau būti socialiai nepatogiu antikomunistu nei „bolševikiniu skuduru“, kuris tiki sovietine Lenkija.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
