Biografija

Žymiausias XX a. publicistas gimė 1902 m. balandžio 1 d. Sankt Peterburge didikų šeimoje kilusioje iš Vilniaus. (metrikoje minėtas kaip сын потомственных дворян губернии, liet. didikų palikuonių sūnus. Pats rašė – „iš senosios didikų šeimos”, tačiau namuose meiliai vadintas „Poziomeczka”, liet. „Žemuogytė”).

Juzefas turėjo brolį – Stanislovą (1896-1966) ir sesę Severiną (1900-2002). Stanislovas Mackevič visuomenei buvo žinomas pseudonimu „CAT” – publicistas, politikas.

1910 m. pradėjo mokslus privačioje rusų Vinogradovo gimnazijoje Vilniaus g. 10 (dabar Vilniaus g. 39). Juzefo šeima prisimena, jog berniukas nesimokė labai gerai, bet buvo mylimas mokytojų ir klasiokų. Deja, dažnai sirgo, nes turėjo nuolatinių gerklės problemų. Labiausiai mėgo paukščius bei geografiją. Postumį šiam pomėgiui davė Elizaveta Petrovna, kuri davė privalomą literatūrą „Priroda” (liet. „Gamta”). Namuose turėjo didelį narvą, kur laikė juodvarnį, varną, sniegeną ir kanarelę. Didžiausią įtaką Juzefui darė jo motina, kuri ugdė jame aistrą lenkų istorijai ir literatūrai. Po trijų metų (1914 m.) miršta tėvas. 1915 m. kai vokiečių armijai veržiantis į rytus, artėjo Vilniaus užgrobimas, Vinogradovo mokykla persikėlė į Maskvą, o jaunasis Mackevičius pradeda lankyti naują gimnaziją – Lenkijos mokytojų asociacijos gimnaziją (Gimnazjum Stowarzyszenia Nauczycieli Polskich).

Po Vilniaus išvadavimo nuo bolševikų (1920 m. pavasarį) 1921 m. Juzefas pradėjo studijas Varšuvos Universitete. Manoma, jog apsistojo motinos šeimoje ir kursuose gavo vidurinį išsilavinimą, nes visi brandą liudijantys dokumentai buvo pamesti Varėnos mūšyje. Užsiiminėjo ornitologija vadovaujamas prof. Janickio. Varšuvą paliko dėl finansinių sunkumų. Tęsė gamtos mokslų studijas Vilniaus Stepono Batoro universitete, kurio dėl finansinių priežasčių nebaigė, bet galimai gavo absoliutoriumą – studijų baigimo patvirtinimą be diplomo.

Net asmeniniame gyvenime Juzefas Mackevičius buvo maištautojas. Būdamas 22 vedė Antoniną Kopanską, mokytoją iš Vilniaus. Patį vedybos faktą slėpė metus. Apie vedybas pranešė motinai tik po dukros (Halinos-Antoninos) gimimo. Jauna šeima gyveno kukliai ar netgi skurdžiai, todėl santuoka truko neilgai. Nepaisant to, Juzefas niekada neaplenkdavo barų. Daugelį metų restoranas buvo mėgstamiausia vakaro vieta, kur buvo galima gauti informaciją, kontaktus. Apie 1930 m. susipažino su Vanda Žylovska, „Žodžio” darbuotoja. Jiems gimė dukra Idalia Žylovska. 1932 m. mirė Juzefo Mackevičiaus motina. 1934 m. sutinka žurnalistę Barbarą Toporską, kuri išgelbėjo Mackevičių nuo blogo gyvenimo. 1938 m. perėjo į stačiatikybę. Niekas nežino, kas lėmė tokį pasirinkimą, tikima kitaip negalėjo vesti Barbarą Tokarską. Kiti teigė, jog tai buvo maištas prieš Lenkijos politiką, nes Lenkijoje tuo metu buvo sudegintos 138 cerkvės. Vis dėlto konkrečių duomenų nėra. Būtent su Barbara Toporska jie nupirko namą Juodšiliuose. Ten gyveno karo ir okupacijos metais, ten pasirodė pirma Juzefo Mackevičiaus knyga „Bunt rojstów”, ir pirminis romano variantas „Droga donikąd”.

Sužinoję apie Raudonosios armijos patekimą į Lenkiją, Mackevičius ir Toporska atvyksta į Kauną, kur Lietuvos vyriausybė atidarė sieną lenkų karo pabėgėliams. Spalio 14 d. lietuviškame laikraštyje Lietuvos Žinios publikuoja straipsnį Mes Vilniukai, kuriame kritikuoja prieškarinę Lenkijos valstybės politiką ukrainiečių ir baltarusių atžvilgiu, džiaugiasi, kad kad sovietų armija paliko Vilnių ir atvyko lietuvių kariuomenė. Juzefas pradeda leisti vieną iš dviejų lenkiškų dienraščių “Gazetę Codzienną”. Po sovietų armijos pasitraukimo pasitraukė iš Vilniaus ir abudu grįžo į Juodšilius. Gyveno ten iki 1944 m. 1940 m. Raudonajai Armijai vėl atvykus į Vilnių, abudu pasitraukė iš žurnalistinio ir politinio gyvenimo, nes Lietuvos vyriausybė atėmė teisė Juzefui ką nors publikuoti. Šeima gyveno skurde, užsidirbdavo pragyvenimui parduodant savo daiktus, o Mackevičius dirbo vežiku ir medkirčiu. Vokiečių okupacinė valdžia siūlo redaguoti žurnalą lenkų kalba. Kategoriškai atsisako.1941 m. liepos-spalio mėn. publikuoja tris „Kelio į niekur” fragmentus ir vieną straipsnį žurnale „Goniec Codzienny”. Šis faktas tapo pretekstu kaltinti Mackevičių kolaboracija su naciais ir paskelbti mirties nuosprendį (data nežinoma, bet manoma, kad tai buvo 1942 m. pab. arba 1943 m. pradžia). Dėl protestų iš įvairių Vilniaus bendruomenių bausmė nebuvo įvykdyta. Vilniaus Armijos Krajovos apygardos vadovas, Vilniaus apskrities policijos vadas, pulk. Aleksandras Kžyžanovskis (Aleksander Krzyżanowski) sustabdė šio nuosprendžio vykdymą. 1943 m. gegužės mėn. vokiečių kvietimu ir gavus Lenkijos pogrindžio valdžios sutikimą, važiuoja į Katynę liudyti Lenkijos karininkų lavonų ekshumavimo. Jam grįžus žurnale „Goniec Codzienny“ buvo išspausdintas interviu su J. Mackevičiumi „Widziałem na własne oczy“ („Mačiau savo akimis“), kuriame pasakojama apie Lenkijos karininkų kankinimo vietą. Šis įvykis padarė įtaką tolimesniam Juzefo gyvenimui. Rudenį tapo atsitiktiniu liudininku Žydų žudynėse Paneriuose.

1984 m. gruodžio viduryje rašytoją ištiko insultas, po kurio liko dalinai paralyžiuotas ir neatgavo sąmonės. Mirė 1985 m. sausio 31 d. Po pusmečio, 1985 m. birželio 20 d. mirė žmona Barbara Toporska. Abiejų sutuoktinių palaikai yra Londone.