Pirmasis liudytojas
Juzefo Mackevičiaus biografiją labai paveikė karininkų nužudymo Katynėje byla. Šis neslėpto nusikaltimo spektaklis persekiojo rašytoją visą likusį gyvenimą.
Lenkijos valdžia leido Juzefui Mackevičiui būti vienu iš 50 lenkų, kurie vyks į sovietų nusikaltimo vietą Katynėje. Leidimą J. Mackevičiui būti delegacijos nariu davė Lenkijos pogrindžio valstybė. Tai, ką jis pamatė Katynėje, atsispindėjo jo kūryboje visą likusį gyvenimą. Tikėtina, kad to, ką jis matė Katynėje, niekada nepavyks pamiršti. Žinia, kad jam teks vykti į Katynę, rašytoją užklupo nuo pirmųjų sekundžių.
„Mano nuomone, tai buvo svarbus įvykis ne tik man asmeniškai, bet ir visai Lenkijai, nes neabejotinai tik nedaugeliui kada nors pasitaikys proga stoti prieš kokį nors tribunolą ar tiesiog istorijos teismą kaip šios bylos liudytojui“, – sakė rašytojas.
Tai, ką jis pamatė Katynės miške, jį taip sujaudino, kad jis pradėjo savotišką tyrimą. Mackevičius norėjo sužinoti visas nusikaltimo detales: rinko dokumentus, kalbėjosi su aplinkiniais gyventojais, vokiečiais, išsamiai tyrinėjo šį istorinį, tragišką įvykį.
„Kiekvienas sugrįžėlis pasiima suvenyrų, taip pat ir Mackevičius. Tai suvenyrai, išmėtyti Katynės miške: dokumentų skiautės, laiškų fragmentai, kariniai epoletai, garsiosios Katynės sagos, ereliai su karūnomis“. – sakė profesorius Tadeušas Wolša interviu lenkų radijui.
Po apsilankymo Katynėje laikraščio „Gazeta Codzienna“ puslapiuose pasirodė Mackevičiaus interviu. Rašytojas buvo apkaltintas kolaboravimu su vokiečiais, nes Mackevičius teigė, kad nusikaltimą įvykdė sovietų kariai. Lenkijos pogrindžio valstybė rašytojui už tariamą kolaboravimą paskelbė mirties nuosprendį. Tačiau paskirti žmonės atsisakė ją vykdyti. Tai rašytojo neišgąsdino. Iki pat gyvenimo pabaigos jis skelbė bekompromisines pažiūras, t. y. tiesą apie Katynės nusikaltimą. Būtent tiesa jam buvo svarbiausia, net jei už ją turėjo būti sumokėta jo gyvybės kaina.
Iki pat gyvenimo pabaigos, o mirė 1985 m., Mackevičius skelbė tiesą apie Katynės nusikaltimą. Tais metais ši tiesa buvo nepatogi komunistų valdžiai, todėl rašytojas iki gyvenimo pabaigos buvo laikomas antikomunistu. Prie Katynės žudynių temos jis grįžo ne tik savo knygose, bet ir publicistikoje. Jau 1948 m. išleidžiama baltoji knyga „Katynės žudynės dokumentų šviesoje“, ir nors jis buvo šios rinktinės autorius, jo pavardės leidinyje nėra. Po metų pasirodo knyga „Katynė. Nusikaltimas be nuosprendžio ir bausmės“, kurios leidimas kelis kartus perleistas ir išverstas į įvairias kalbas.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
