Vienui vienas
Juzefas Mackevičius nebuvo vienišas tarp žmonių, šalia jo buvo žmona, gana didelis būrys draugų ir pažįstamų, kurie jam padėjo ir netgi rėmė finansiškai. Tačiau savo idėjomis jis skyrėsi nuo kitų. Ta prasme jis buvo vienui vienas.
1939 m., kai Vilnių užėmė lietuviai, šią žinią jis priėmė su palengvėjimu. Juzefo Mackevičiaus literatų sluoksniai jo džiaugsmo nedalijo: „Prie muziejaus sutikau „Kurier Wileński“ redaktorių Juzefą Sviecickį, po karo su Vokietija pabėgusį nuo bolševikų į Kauną. Pasakiau jam, kaip jaučiuosi. Jis elgėsi su manimi šaltai. „Žinoma, – atsakė jis, – visi džiaugiamės, bet nedera to rodyti.”
Mackevičiui buvo labai svarbu, ar gyventi sovietų ar lietuvių valdomame Vilniuje. Lietuvių valdžioje Mackevičius įžvelgė paskutinę viltį atstatyti LDK net elementaria teritorine, dvasine ir moraline forma. Netrukus Lietuvos žurnalui „Lietuvos žinios“ jis parašė straipsnį, kuriame aršiai kritikavo gegužinę valdžią Lenkijoje, išreiškė nuoširdų skausmą dėl tautą ištikusios katastrofos, o pagrindiniu kaltininku padarė Pilsudskį. Pabrėždamas savo antibolševikinį solidarumą, jis pažymėjo, kad bet kokia kariuomenė, išvaduojanti miestą nuo bolševikų, yra šiltai laukiama, nepaisant jų tautybės.
Šis straipsnis dideliais fragmentais buvo skaitomas ir per Lietuvos radiją ir sukėlė visišką audrą tarp lenkų ir buvo traktuojamas kaip sui generis – politinis nusikaltimas. Tuo tarpu Juzefas Mackevičius traktavo tai kaip didžiausią Lenkijos blogį ir nelaimę. Kaip teigė pats autorius, beveik vienoda straipsnį smerkiančios lenkų nuomonės pozicija aiškiai apibrėžė jos pažiūras. Dauguma smerkė straipsnį, nežinodami viso jo turinio, tik tendencingiausiai maišė išimtis. Tačiau Mackevičiaus straipsnį griežčiausiai pasmerkė Lenkijos kariuomenės karininkai, patalpinti į stovyklą Palangoje, suredaguodami kolektyvinį protestą ir įteikę jį straipsnio autoriui: „(…) Kol kas apsiribosime pareikšti pasmerkimą ir didžiausią pasipiktinimą, todėl reikalaujame nedelsiant nutraukti šią Lenkijai taip žalingą veiklą“.
Juzefas Mackevičius knygoje „Tiesa akių nebado“ aprašo situaciją: „Perskaičiau, įsidėjau į kišenę. Pasilikau vienas. Ir tokiomis sąlygomis nusprendžiau kovoti už savo politinius idealus šioje Rytų Europos dalyje, kur buvo mano mylima tėvynė.”
Šaltiniai: Józef Mackiewicz „Prawda w oczy nie kole”, 2002.
Nuotrauka: Józef Mackiewicz (obok kolumny ganku), na lewo od niego Stanisław Kodź. Poniżej córka Halina Mackiewicz. Puszkarnia, 1934 r.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
