Sunkūs Miuncheno metai
Juzefas Mackevičius kartu su žmona Barbara Toporska paskutinius trisdešimt savo gyvenimo metų praleido Miunchene ir čia parašė daugumą savo romanų, tačiau Miunchene praleisti metai pasižymėjo skurdu, o Česlovo Milošo požiūriu tai buvo tiesiog “ didžiulis skurdas“.
Kai 1963 metais rašytojo žmona susirgo vėžiu, radijo stotis „Amerikos balsas“, kurioje dirbo Barbara, atsisakė jai bet kokios finansinės pagalbos, o po operacijos jos uždarbis sumažėjo. Be to, paskutinė Mackevičiaus viltis gauti žadėtą postą SSRS tyrimo institute žlugo, kai darbdavys netikėtai apsigalvojo ir atšaukė pareigas. Pats Juzefas Mackevičius dažnai rašė apie skurdą ir sunkias materialines sąlygas: „Mano asmeninė „gerovė“ tokia, kad kartais skaitant apie tai, kokiomis sąlygomis ten gyvena rašytojai… kartais man atrodė, kad tai nepasiekiama pasaka“.
Kai pasirodė prancūziškas „Keliai į niekur“ vertimas, rašytojas laiške Miečyslovui Grydzevskiui paaiškino, kad negali jam atsiųsti knygos, nes leidykla jam davė tik dešimt autorinių egzempliorių, o knyga brangi: „Su egzemplioriais buvo dar blogiau. Gavau juokingai mažai autorinių (10). Vienam iš dedikacijoje minimų „globėjų“ teko nusiųsti šešis. Vieną palikite sau. Man liko tik trys. Daug kas ant manęs įsižeidė, kurie kažkada man atsiuntė savo arba kaip nors kitaip galėjo tikėtis, kad atsiųsiu jiems dedikaciją. (…) Dėl to aš pradėjau pirkti savarankiškai. Tiesa, man kaip autoriui tai kainuoja pigiau – tai yra, tik po 5 dolerius. Bet, kaip tikriausiai galite atspėti, man labiausiai trūksta šių dolerių.
Didžiausios finansinės pagalbos Mackevičių šeima sulaukė iš Floridoje gyvenančios lenkės Barbaros Šubskos. Ji organizavo Juzefo Mackevičiaus draugų ratą, kuris padėjo rašytojui finansiškai.
Būdamas tremtyje rašytojas bandė pragyventi tik iš literatūrinių užsiėmimų, šiuo laikotarpiu daug rašė, tačiau ypač domėjosi savo kūrinių vertimu į užsienio kalbas, kurie dažnai baigdavosi nesėkme. Ir nors penktame dešimtmetyje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje kai kuriuos iš šių ketinimų jam pavyko įgyvendinti, pastaruosius dvidešimt rašytojo gyvenimo metų pastangos gauti vertimus buvo neįmanomos dėl nepagrįstų priežasčių. Česlovas Milošas apie J. Mackevičiaus vertimo ir leidybos nesėkmę komentuoja taip: kai amerikiečių leidėjas ketino išleisti Mackevičiaus kūrinį, visada atsirasdavo kas nors, kas įtikindavo redaktorių atsisakyti šios idėjos.Be to, nuolat kartojosi kaltinimai Mackevičiui, kuris dar prisiminė savo votum seperatum iš karo ir buvo apkaltintas kolaboravimu, kuris dar labiau surišo rašytojo rankas. Tokios situacijos pavyzdys buvo bandymai išleisti rašytojo kūrinius vertimu į vokiečių kalbą Karlo Dedeciaus redaguojamoje „Lenkijos bibliotekos“ serijoje. Netgi pažangus pasiruošimas redaguoti, net išverstas romanas „Nereikia kalbėti“, nepaisant kelių pakartotinių bandymų išleisti knygą, visada baigdavosi nesėkmingai.
Komentuodamas sunkią Mackevičiaus padėtį knygų leidybos srityje, Andreasas Lawaty paaiškino, kad Mackevičiaus proza istorikui buvo labai vertinga, patikima ir įdomi. Tačiau Mackevičiui buvo labai sunku susikalbėti su žmonėmis iš leidyklos „Biblioteka Polska“ – priežastis buvo J. Mackevičiaus politinė nuostata ir kaltinimai.
Miuncheno laikotarpiu Juzefas Mackevičius labai domėjosi Vokietijos valstybės politika, ypač domėjosi valstybės požiūriu į komunistinę ideologiją Europoje. Aktyviai dalyvavo istorikų ir lenkų bei vokiečių rašytojų susitikimuose – vadinamuosiuose Lindenfelso pokalbiai ir kiti renginiai, skirti pažinti vieniems kitus ir pabandyti kartu pažvelgti į Vidurio ir Rytų Europos istoriją. Jis aktyviai dalyvavo konferencijose, rašė ir publikavo žurnalus, nagrinėjančius šias problemas.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
