Paukščių mylėtojas
Józefas Mackevičius nuo vaikystės buvo aistringas gamtininkas, mėgo gamtą ir gyvūnus, bet visų pirma – paukščius. Jis galėjo valandų valandas juos stebėti ir prižiūrėti. Matydamas sūnaus aistrą, tėvas padarė jam didelį narvą, kuriame mažasis Juzekas laikė kanarėlės, varnas ir kitus paukščius. Savo namuose Juodšiliuose jis taip pat juos augino, laikydamas narvus sukrautus vieną ant kito, todėl kambarys buvo nuolat netvarkingas. Jis geriausiai pažinojo paukščius, jų aprašymai pasitaiko kone kiekviename rašytojo kūrinyje.
Už lango išaugo alyvų krūmas, o tuo metu kabėjo sėklų kekės. Įskrido raudonpilvė sniegena, atsisėdo tiesiai už stiklo ir išlukšteno sėklas. Bet gyvenimas vyksta kaip įprasta… pagalvojo jis, žiūrėdamas į paukštį. („Kelias į niekur“)
Vaikystėje jis artimai draugavo su sodininku ir buvusiu 1863 metų maištininku Edvardu Lukaševičiumi, kuris berniukui pasakojo apie gyvūnų pasaulį. Sodininkas berniuką pavadino „Šv. Pranciškus, pas kurį keliauja visi paukščiai “, nes mažasis Juzekas paukščius gaudė rudenį ir laikė žiemą, kad pavasarį išlaisvintų. Šeima prisimena, kad Juzefas tapo draugu ir kitiems gyvūnams, su seserimi kasdien per skylę grindyse maitino peles, kol jos pradėjo ėsti tiesiai iš rankos.
Meilė gamtai vaikystėje nebuvo trumpalaikis susižavėjimas, vaikystėje jis skaitė daug mokslinių knygų, vėliau Varšuvos universitete studijavo gamtos mokslus. Jis rašo apie savo aistros pradžią: Gamtininku mane padarė klasės auklėtoja Jelizaveta Petrovna, (…) visada išduodavo knygas skaitymui po pamokų. (…) Ji griežtai atrinkdavo knygas, stengdamasi duoti ką nors tinkamo kiekvienam. Tokiu būdu mes visi negalėjome sužinoti indėnų nuotykių ar viduramžių pilies paslapčių. Ką nors sužinodavome palaipsniui. (…) Buvau labai drovus. (…) Taigi ji neturėjo problemų su manimi ir pasakė: „Duosiu tau įdomią knygą“. Knyga vadinosi „Priroda“. (…) buvo labai sunku nešti mokyklinę kuprinę po pamokų(…) bet šį knygą nulėmė mano pomėgį studijoms ir visam gyvenimui.
Gamtos pasaulis suformavo rašytojo pasaulėžiūrą, kuri buvo matoma romanuose. J. Mackevičius įrodo, kad biologiniu požiūriu nėra nei nacionalizmo, nei rasizmo, nes gamtoje visi vienodai svarbūs.
Kūriniuose esantys gamtos aprašymai buvo ne tik veiksmo fonas, bet ir svarbus kompozicijos komponentas. Savo kūrinyje Mackevičius mėgo sugretinti du pasaulius: gamtos ir žmonių pasaulį. Pirmajame vyravo harmonija, tvarka ir gyvenimo žavesys, o antrasis pasaulis – žmonės – buvo pripildytas blogio. Mackevičiaus kūryboje gamta yra savarankiškas pasaulis, besivystantis savaip.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
