Paukščiai ir gamta Juzefo Mackevičiaus kūryboje

Juzefas Mackevičius Vlodzimiežo Boleckio monografijoje buvo vadinamas „Ptasznik z Wilna“ (paukščių mylėtoju). Šis vardas šiandien plačiai žinomas dėl Mackevičiaus vaikystės, paauglystės ir net studentiško susižavėjimo gamta. Kiekvienas skaitytojas be vargo ir be varginančių motyvų skaičiavimų pastebės, kad rašytojo vaizduotė ypač jautri natūraliai žmogaus aplinkai, ypač paukščiams. Jiems jis…

Juzefas Mackevičius Vlodzimiežo Boleckio monografijoje buvo vadinamas „Ptasznik z Wilna“ (paukščių mylėtoju). Šis vardas šiandien plačiai žinomas dėl Mackevičiaus vaikystės, paauglystės ir net studentiško susižavėjimo gamta. Kiekvienas skaitytojas be vargo ir be varginančių motyvų skaičiavimų pastebės, kad rašytojo vaizduotė ypač jautri natūraliai žmogaus aplinkai, ypač paukščiams. Jiems jis skyrė keletą savo publicistinių ir autobiografinių tekstų.

Rašytojas netgi turėjo didelį ornitologinį atradimą, kai gamtos mokslų Varšuvos universitete metu išvyko į Belovežo pirmykštę girią, kur pastebėjo ir sumedžiojo tripirščius genius, kurie yra nepaprastai svarbūs ir reti. Manoma, kad Juzefas Mackevičius, be Česlavo Milošo, yra vienas geriausių buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gamtos žinovų ir bene ryškiausias paukščių žinovas.

Rašytojo, kuris yra susipažinęs su šiais sparnuotais padarais, paukščiai pristatomi ypač atidžiai, kad jų įpročiai ar išvaizda būtų tikroviški. Jie, kaip galime matyti, taip pat atlieka svarbią metaforinę funkciją. Ištikimybė gamtai Mackevičiaus pasaulyje aiškiai siejasi su jautrumu gamtai, aplinkiniam kraštovaizdžiui ir specifinių taisyklių bei tvarkos aplinkoje suvokimu.

Simbolinė paukščių reikšmė ne mažiau stipri ir kalbant apie kur kas rimtesnę grėsmę buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių autonomijai. Štai kaip po Rygos sutarties vaizduojama kielė ant Abiejų Tautų Respublikos ir Sovietų Sąjungos pasienio:

Abiejose upės pusėse yra stulpai. Abu tūriu ir aukščiu ant tų pačių piliakalnių žvelgia vienas į kitą su lentelių veidais: Erelis ir Lenkijos Respublika; Pjautuvas ir SSSR viršuje, BSSSR apačioje. Skaičiai irgi tie patys. – Ant 483 stulpo skraido geltonosios lauko kielės. Patinas atsisėdo ant lenkiškos, patelė nuskrido kelis metrus ir atsisėdo ant sovietinės. Jie siūbuoja uodegas, kaip įprasta kielėms, ir meiliai čiulba vienas kitai. Pasienyje šviečia saulė.

Galima drąsiai teigti, kad paukščiai Mackevičiui yra gyvūnų grupė, kuri kartu su kai kuriais kitais gamtos elementais jo pasaulyje atlieka rodymo į pamatinių vertybių pasaulį funkcijas. Panašu, kad sparnuoti žmogaus palydovai šiuo aspektu yra ypač svarbi ir privilegijuota gamtos dalis. Bendras paukščių atsiradimo skirtingomis, nemetaforinėmis reikšmėmis dažnis ir pagarba juos apibūdinant leidžia manyti, kad Mackevičiaus prozos meniniame pasaulyje jie yra funkciškai išskirtinė gamtos dalis. Deja, XX amžiaus pirmoje pusėje, kurią rašytojas pateikia savo tekstuose, iš jų perspektyvos neįdomiai atrodo ne tik slaviški (ypač Rytų) ar Europos, bet ir apskritai žmonės. Bet kodėl? Nes žolė lieka žole, upė lieka upe, miškas lieka mišku, o paukštis lieka paukščiu. Tik žmonės tampa keisti, nežmoniški, nors Mackevičiaus tikrai nepasakytų, kad jų „priešiškumas“ atsirado. Atvirkščiai, tai signalas stoti į natūralios tiesos pusę ir esminis pasipriešinimas XX amžiuje plintančiam „žmogaus pabaisai“.

Išvertė: Agnieška Masalytė

Agnieszka Masalitie

Pasidalinti:

REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!

Gerbiame Jūsų laiką, todėl siunčiame tik įdomią ir kokybiškai atrinktą informaciją.
Priimti taisyklės ir privatumo politika paslaugų.