Paskutinis Juzefo Mackevičiaus interviu
Visada turi būti baigiamasis interviu. Žmogaus gyvenimas nėra amžinas ir kiekvienas tai supranta, ypač tai tampa akivaizdu gyvenimo pabaigoje. Tai taip pat skatina platesnius apmąstymus ar bent jau gilesnį žvilgsnį į tikrovę. Taigi koks buvo paskutinis Juzefo Mackevičiaus interviu?
Pirmasis klausimas, kurį žurnalistas, šiuo atveju Jacekas Žuralskis (Marek Novicki), užduoda Juzefui Mackevičiui, yra apie jo sveikatą. Rašytojas tvirtina, kad ji yra baisi, ir mano, kad tai yra jo amžiaus „privilegija“ – nenuostabu, 1984 m. jam jau buvo per 80 metų.
Kitas klausimas susijęs su knygų tiražais, kalbomis, kuriomis jos buvo išleistos. Mackevičius išsamiai atsako į šį klausimą ir, kas įdomu, pats nurodo, kodėl jos netapo bestseleriais: „Pacifizmas, tikėjimas „dialogais“… – nei aš, nei mano knygos į tai netelpa“. Kaip paradoksą jis primena istoriją, kai 1949 m. Šveicarijoje, Ciuriche, pirmą kartą buvo išleista jo knyga apie Katynę. Šveicarijai didelis 10 000 egzempliorių tiražas buvo išparduotas akimirksniu. Nuo to laiko nė viena Vokietijos leidykla nepanoro pakartotinai išleisti šios knygos. „Ir atrodytų, kad ne kas kitas, o vokiečiai, iš kurių daromi vieninteliai paskutiniojo karo nusikaltėliai, turėtų domėtis tiesa apie šį šiurpų nusikaltimą – lenkų karininkų, karo belaisvių nužudymą, nusikaltimą, kurį, beje, bolševikai bandė priskirti jiems“. – jis sako. Kaip paaiškėjo, knyga nesunkiai rado kelią pas anglų ir amerikiečių skaitytojus, tačiau norint pasiekti vokiečių skaitytojus, teko prašyti rusų išeivijos leidyklos „Possev“ tarpininkavimo.
Kita vertus, išeivijoje išleistos knygos lenkų kalba tapo bestseleriais. Beveik visos jos buvo išspausdintos antrą kartą.
Kita diskusija susijusi su Mackevičiaus kūrybos skirstymu į grožinę ir istorinę publicistiką, taip pat su tuo, kurią jo kūrybos dalį autorius vertina labiausiai. Mackevičius remiasi savo žmonos Barbaros Toporskos nuomone – anot jos, svarbesni yra romanai, kuriuose „kuo tiksliau aprašomos atskirų asmenų ir tam tikrų žmonių grupių nuostatos ir elgesys susidūrus su istoriniais įvykiais“. Tačiau jis pats pabrėžia, kad dažnai nutraukdavo romanų rašymą iš pareigos jausmo „kovoti plunksna“ aktualiais, svarbiais klausimais. Jis pažymi, kad žurnalistika nebūtinai turi tapti atgyvena. Kaip pavyzdį jis pateikia savo „Provokacijos pergalę“ – knygą, kuri, praėjus dvidešimčiai su viršum metų nuo pirmojo išleidimo, išgyvena sėkmės renesansą.
Taip pat keliamas klausimas, ar egzistuoja išeivijos literatūra ir ar yra kas nors, „kas sieja Gombrovičių, Milošą ir Mackevičių“. Mackevičius atsako, kad „literatūra išeivijoje yra laisva literatūra“ ir kad rašytojas išeivijoje neprivalo nieko daryti, jis turi teisę užsiimti tuo, kas jį domina.
Toliau keliamas klausimas apie „Solidarumą“, taigi ir apie viltį nuversti komunizmą. Iš Mackevičiaus pasisakymo aišku, kad jis tikėjosi, jog kontrrevoliucinis judėjimas išsivystys, bet taip pat baiminosi, kad jis veiks priešingai. Kaip jis sakė, „Sovietų bloke egzistuojančios „opozicijos“, neigiančios kontrrevoliuciją, savo esme yra palankios Maskvai, nes jos dirba komunizmo tobulinimui, o ne jo silpninimui… Vidiniai sukrėtimai Sovietų bloke (…), jei jie išsprūsta iš komunistinių planuotojų rankų, gali nulemti komunizmo nuvertimą“.
Žurnalistas taip pat užduoda klausimą apie 1957 m. išleistą knygą „Kontra“, kurioje pasakojama apie Dono kazokus. Mackevičiaus atsakymas trumpas, bet išsamus. Jis pateikia vokiškojo „Kontros“ leidimo pavadinimą, t. y. „Nusikaltimas prie Dravos upės“, ir pabrėžia: „Aš buvau (nusikaltimo vietoje), beveik tuo metu, kai jis buvo įvykdytas“.
Paskutinis klausimas yra labai įdomus, nes jis susijęs su lenkų inteligentijos politiniu sąmoningumu, lenkų požiūrio į vokiečius, žydus ir ukrainiečius perkainojimu. Mackevičius iš karto priduria, kad taip pat ir lenkų požiūrį į rusus. Jis išreiškia nuomonę, kad „svarbiausi yra fatališki padariniai, kai ne tik Lenkijoje, bet ir visame pasaulyje sąvokos komunizmas, sovietai – pakeičiamos sąvokomis Rusija“. Jis pabrėžia, kad rusai yra natūraliausias ir svarbiausias potencialus sąjungininkas kovoje su komunistiniu pavergimu. Jis prisimena: „Himmleris pasakė: „Tas kiaulė Vlasovas drįsta teigti, kad mes be rusų neįveiksime Sovietų Sąjungos“. Istorija, kaip žinome, atsakė Himmleriui: „kvailys“, – pokalbio pabaigoje pabrėžia Mackevičius.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
