Pagrindinis Juzefo Mackevičiaus kredo
Didžiąją savo gyvenimo dalį Juzefas Mackevičius nuosekliai vykdė savo literatūrinę programą. Paklaustas apie pagrindinį kredo likus keliems metams iki mirties, jis atsakė:
Tiesa. Kažkas iš jos, bet tiesa. Fikcija man nuobodi. Vadinamoji asmenų ar situacijų fikcija papildo tiesą, kurią mato autorius. Visą tiesą žino tik Dievas, tačiau autorius aprašyme atsako ne tik už tai, ką mato, bet ir už tai, ką mato ir sąmoningai slepia. Tuo labiau, jei jis tai daro pagal komandą ar kitokį spaudimą iš viršaus. Nepriklausomai nuo valdžios ar visuomenės santvarkos. Peizažas, žmonės jame, viskas turėtų būti tikra. Mane ypač domina žmogus istorinių dokumentų fone.
Daug dešimtmečių Juzefas Mackevičius laikėsi ir gynė savo literatūrinę programą. Rašydamas apie sudėtingus šiandienos dalykus, jis liko ištikimas sau. Jis rašė apie svarbiausius dalykus, apie patriotizmo prasmę, apie naujausią istoriją ir apie ištikimybę tiesai. Ir kiekvienas jo tekstas buvo ginčų ir diskusijų katalizatorius, vis dar liečiantis tas pačias kruvinas žaizdas.
Taip pat ne kartą buvo apdovanotas už literatūrinę kūrybą. Kelis kartus gavo Londono „Wiadomości“ apdovanojimą, Alfredo Jurzykovskio fondo premiją literatūros srityje, Niujorko leidyklos „Kontra“ apdovanojimą už „Kelias į niekur“. Pelnė Anos Godlevskos apdovanojimą, leidinio „Arka“ apdovanojimą. 1971 metais Lenkijos Respublikos prezidentas tremtyje Augustas Zaleskis rašytoją apdovanojo Polonia Restituta ordino Komandoro kryžiumi.
Mackevičius gavo daug apdovanojimų iš mažiau įtakingų lenkų bendruomenių užsienyje, kurios įvertino jo darbą ir bekompromisį požiūrį vertinant pokario tikrovę Lenkijoje. Pavyzdys – Vilties skatinimo draugijos apdovanojimas, susijęs su JAV leidžiamu žurnalu „Polar Star“.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
