Neužmerkti akių prieš tiesą
Kvestionuoti naujo socializmo konstravimą šalyje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui šiandien nėra ypatingas reiškinys. Istorijos vadovėliuose dažnai aprašoma prakeiktų karių ir inteligentijos istorija, kuriai nepatiko naujasis komunistinis Lenkijos Liaudies Respublikos valdymas. Juzefas Mackevičius taip pat atsisakė užmerkti akis prieš naująją politinę santvarką.
„Sovietų Sąjungos valstybinės užsienio politikos nėra, tik globali tarptautinio komunizmo politika; Liaudies Lenkijos nėra, šiuo pavadinimu yra tik sudedamoji dalis: visuotinė komunistinė sistema; nėra nuosavo kelio į socializmą, yra tik lenininis maskavimas šiai sistemai efektyviau sucementuoti“, – rašė J. Mackevičius 1959 metais žurnalui „Kultura“ atsiųstame laiške.
J. Mackevičiaus polemikoje prisipažįsta, kad komunistinė santvarka privertė nesijausti jokios konkrečios tautos dalimi. Kad nesijaučia nepriklausomos Lenkijos piliečiu. Publicistas teigė, kad jaučiasi priklausantis Rytų Europai, kuri, beje, buvo visiškai valdoma komunistų. Todėl jis negali domėtis tokiu klausimu kaip Lenkijos ir Vokietijos siena, nes realiai toks dalykas neegzistuoja.
„Pirma, todėl, kad laisva Vokietijos valstybė nesiriboja su Lenkija; antra, nes laisvos Lenkijos nėra; trečia, nes šiuo metu Odros ir Nysos upės yra tik dviejų tos pačios pasaulinės komunistinės sistemos dalių, dviejų administracinių provincijų, kurių viena turi bet kokį pavadinimą „Vokietijos Demokratinė Respublika“, o kita „Liaudies Lenkija“, demarkacija. Taip pat nesidomiu šios ribos teisingumu ar neteisingumu ateityje, nes ginčas glūdi toje srityje, kuri hierarchiškai pavaldi problemos pranašumui: kaip gauti laisvę, kuri tik gali sukurti realias sąlygas disponuoti tikromis sienomis. “, – ginčijosi rašytojas.
Vadinasi, J. Mackevičius visus ginčus dėl teritorijų, ar tai būtų dėl Lenkijos ir Vokietijos sienos, ar ginčus, ar Vilnius lenkiškas ar lietuviškas ir Lvovas lenkiškas ar ukrainietiškas, laikė absurdiškais. Jam atrodė be galo absurdiška, kad bendro priešo okupuotos tautos įsivelia į tokius beprasmius ginčus, kurie neduos jokių rezultatų, kol nebus pakeista santvarka ir kol valstybės neatsikratys bendro priešo – komunistinės valdžios, kurią primeta. SSRS.
Publicistas nepabijojo viešai reikšti kitokios nuomonės. Būtent jis tikėjo, kad sienos nėra svarbesnės už laisvę. Ką iš esmės galima paaiškinti taip: Lenkijai geriau būti laisvai nuo primesto komunistinio valdymo, bet be ginčytinų žemių (tokių kaip: Vilnius, Lvovas ar Odra-Nysa), nei jei Lenkija po 1914 m. atgautų teritorijas, bet vis tiek liktų valdoma. komunizmas. „Laisvę vertinu labiau nei sienas“, – sakė J. Mackevičius.
Politika Rusijos atžvilgiu buvo nuolat prieštaringa nuo XIX a. Kai kurie sutiko priimti supantį pasaulį tokį, koks jis yra. Sutikite, ką mūsų rytų kaimynas veikia mūsų žemėse. Sutikite su jo nustatytomis taisyklėmis ir sistema. Sutikite, kad Lenkijos Liaudies Respublika turėtų būti socialistinė valstybė. Juzefas Mackevičius buvo taisyklės išimtis. Žmogus, kuris negalėjo užmerkti akių prieš tiesą. Tokių žmonių dėka šiandien Lenkija, Lietuva ir prieš Rusiją kovojanti Ukraina gali pasakyti, kad yra tikrai laisvi ir gali patys veikti, egzistuoti ir priimti sprendimus.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
