„Neskirstyti, siekti vienybės”. Bažnyčia ir komunizmas.

Juzefas Mackevičius parašė daug romanų, apsakymų ir straipsnių. Jis taip pat rašė apie Bažnyčią komunizmo kontekste. 1972 m. buvo išleista knyga „Kryžiaus šešėlyje“, o 1975 m. – „Vatikanas raudonosios žvaigždės šešėlyje“. Abejuose jis analizavo Katalikų Bažnyčios politiką komunizmo atžvilgiu. XX amžiuje Šventasis Sostas pasirinko neprieštaravimo komunizmui…

Juzefas Mackevičius parašė daug romanų, apsakymų ir straipsnių. Jis taip pat rašė apie Bažnyčią komunizmo kontekste. 1972 m. buvo išleista knyga „Kryžiaus šešėlyje“, o 1975 m. – „Vatikanas raudonosios žvaigždės šešėlyje“. Abejuose jis analizavo Katalikų Bažnyčios politiką komunizmo atžvilgiu.

XX amžiuje Šventasis Sostas pasirinko neprieštaravimo komunizmui politiką. Popiežius Jonas XXIII apibendrino Vatikano rytinės politikos prasmę žodžiais: „Mes negalime dirginti žvėries“. Milijonams katalikų, gyvenančių komunizmo sąlygomis ir kenčiantiems dėl savo tikėjimo, tai nieko gero nežadėjo.

Vatikanas savo nieko neveikimą ateistinės komunizmo veiklos akivaizdoje pavadino taikos siekimu, nes kova už tikinčiuosius socialistinėse šalyse sukeltų kraujo praliejimą ir konfliktus. Ryžtingas antikomunistas Juzefas Mackevičius pirmasis rašo apie tai, kaip Bažnyčia ignoruoja katalikams padarytą žalą savo pačios taikos kaina.

1961 m. rugsėjo 10 d. popiežius Jonas XXIII pateikė pranešimą, ragindamas taikiai išspręsti Berlyno krizę, kai amerikiečių ir sovietų tankai susidūrė vienas su kitu aptvertame mieste. Dar svarbesnis buvo popiežiaus raginimas taikiai išspręsti konfliktą per Kubos krizę 1962 m. spalio mėn. Tokių iniciatyvų dėka Maskva Šventąjį Sostą ėmė suvokti ne kaip vieną iš konflikto šalių, o kaip tarpininką, kalbantį tik dėl žmonijos interesų, raginantį taikiai išspręsti konfliktines situacijas, kurios gali sukelti branduolinį karą. Tada Nikita Chruščiovas ėmėsi iniciatyvos pradėti tiesiogines derybas su Vatikanu. Po dviejų mėnesių sovietų ambasadorius įteikė popiežiui nuncijui laišką su linkėjimais 80-mečio proga. Pirmą kartą tarptautinio komunizmo vadovas pasveikino popiežių. Nenuostabu, būta daug optimizmo dėl Vatikano santykių atšilimo su socializmo lyderiais. 

Vatikano II Susirinkimas iš naujo apibrėžė Bažnyčios vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau nė viename iš sutinkamų dokumentų nėra žodžio „komunizmas“. Sovietų Sąjunga tada buvo savo karinės ir politinės galios viršūnėje. Jis negailestingai kovojo su religija namuose ir palydovų valstybių teritorijose Rytų Europoje ir Azijoje. Todėl diskusija apie būtinybę teisti komunizmą atrodė reikalinga. Per Vatikano II Susirinkimo pertrauką dvidešimt šeši vyskupai keliavo į Vokietiją, kad savo akimis pamatytų Berlyno sieną, kuri turi šimtus kilometrų spygliuotą vielą, sustiprinta minomis, skiriančia komunistinį pasaulį nuo likusio. Popiežius Paulius VI nerekomendavo garsiai kalbėti apie kelionės įspūdžius, pabrėždamas, kad vienas pagrindinių tikslų buvo „ne skirstyti, o siekti vienybės“. Neabejotina, kad Vatikano II Susirinkimas, o ypač Pauliaus VI patarėjai, nenorėjo, kad komunizmas būtų kategoriškai pasmerktas. Bažnyčios veiklos centre pasirodė dialogas, o ne pasmerkimas.

Tuo pačiu laikotarpiu metropolitas Nikodemas viešėjo Romoje pagal Maskvos nurodymus. Jis padėjo gėlių ant Jono XXIII kapo ir turėjo audienciją su Pauliumi VI. Po susitikimo Nikodemas pareiškė, kad yra noras užmegzti katalikų ir stačiatikių bažnyčios bendradarbiavimą. Įdomu tai, kad po akimirkos iš Maskvos pasirodė žinia apie naują antireliginių represijų bangą sovietuose. Kaip rašo Mackevičius, metropolitas Nikodemas tai neigė sakydamas, kad tai tik propaganda, „laisva diskusija“ apie religingumą. Jis teigė, kad sovietuose visiškai nebuvo religinio persekiojimo. Popiežiui tokios deklaracijos pakako, kad nebūtų sugriautas naujai užmegztas bendradarbiavimas.

Mackevičius apgailestaudamas rašė, kad Vatikanas turėjo apginti savo tikinčiuosius, kentėjusius socialistinėse šalyse, tačiau Bažnyčia nepasmerkė komunizmo vardan gerų santykių. Kaip paaiškina Juzefas Mackevičius, pasaulio politikai padarė prielaidą, kad „bet kuriuo atveju sovietai buvo mažiau blogi ir po karo sukels mažiau pavojų nei galima nacių diktatūra“. Taigi Vatikanas renkasi vienybės politiką su savo ideologiniu priešininku.

Šaltiniai:

1. Andrzej Grajewski „Nie drażnić bestii”. Konsekwentny unik Soboru

2. „W cieniu krzyża” Józef Mackiewicz 1972

3. „Watykan w cieniu czerwonej gwiazdy” Józef Mackiewicz 1975

4. http://retropress.pl/wiadomosci/bolszewizm-i-watykan/

Išvertė: Agnieška Masalytė

Magdalena Bartoszewicz

Pasidalinti:

REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!

Gerbiame Jūsų laiką, todėl siunčiame tik įdomią ir kokybiškai atrinktą informaciją.
Priimti taisyklės ir privatumo politika paslaugų.