Mackevičiaus antikomunizmas
Juzefas Mackevičius, paklaustas apie savo tautybę, atsakydavo: antikomunistas. Visas jo požiūris, kūryba ir pasaulėžiūra buvo antikomunistiniai.
Vaikystę praleido carinėje Rusijoje, todėl puikiai žinojo, kas yra carinė Rusija – nors ir rėmėsi engiančia santvarka, buvo tolerantiška ir liberali užkariautų tautų atžvilgiu, o visų pirma – įstatymų paisanti. Kita vertus, per lenkų ir bolševikų karą rašytojas pažinojo kitokią Rusiją, bolševikinę, kuri buvo visiškas prieštaravimas senajai Rusijos santvarkai – politiniu, sisteminiu, filosofiniu ir net mentaliniu požiūriu.
Ankstyvoji J. Mackevičiaus publicistika buvo skirta komunistinės sistemos analizei. Rašytojas pabrėžė, kad komunistų veiksmuose nėra fiksuoto atskaitos taško, kurį būtų galima laikyti jų politikos pagrindu. Jų politika yra ne bendrų susitarimų ar taisyklių laikymasis, o bet kokiu šiuo metu patogiu veiksmu, kurio galutinis tikslas – išlaikyti valdžią ir sunaikinti visa, kas nebolševikiška. „Bolševikinės taktikos cinizmas yra tas, kad, nepripažindama jokios religijos ir negailestingai ją persekiodama SSRR ribose, ji taip pat naudojasi tos religijos autoritetu savo politikos tikslams“.
Mackevičius pabrėžė, kad jokiais komunistų pasisakymais negalima patikėti. Rašytojas manė, kad oficialios komunistų deklaracijos ir įstatymai yra fiktyvūs, o sovietų kalba, kurios vienintelis tikslas buvo maskuoti nusikaltimus, mažai pasitiki.
Anot Mackevičiaus, komunizmas buvo didelė grėsmė visai civilizacijai, nes, kaip jis paaiškino, tai sistema, kuri iš pradžių sunaikino Rusiją, o vėliau atsisuko prieš kitas šalis, turėdama tikslą radikaliai sugriauti žmogiškumo sampratą ir sunaikinti visą žmoniją. pasiekimus. Komunizmas kėlė grėsmę ne tik visai civilizacijai, bet ir žmogui kaip individui. Trečiojo dešimtmečio pradžioje, rašydamas apie sovietų koncentracijos stovyklas (Historia łagru na Sołówkach), jis perspėjo, kad žmogaus gyvybė bolševizme nesiskaito, kad šioje santvarkoje nėra nei asmenų, nei pilietinių, nei asmens teisių, nėra nuosavybės.
Karo metais žinomas priešas – komunizmas – tapo priešu, su kuriuo jis kovojo visą gyvenimą. Kova su juo buvo pirmoje vietoje: „Su komunizmu turėtume kovoti iki mirties. (…) Tai kova už kilniausius žmonijos idealus.”
Mackevičius išsakė savo nuomonę straipsnyje pavadinimu “Paimkime pavyzdį iš Tyliųjų namų”: „Komunizmas nepripažįsta žmogaus teisių, orumo ir garbės. Sovietuose žmonės baudžiami už nusikaltimus, kurie krikščioniška prasme yra geras poelgis. … (…) Negalima gailėtis vieno nužudyto pareigūno. Kuo kilnesnis šis asmuo, tuo jis buvo pavojingesnis, nes jis buvo darbininkų klasės priešas. Negalima rodyti silpnos širdies, nerodyti jokios pagarbos, net nesilaikyti duoto žodžio, nes tai yra silpnumas. O komunistai negali būti silpni. Jie turi ne tik įveikti, bet ir sunaikinti, sutrypti į žemę, išnaikinti, sunaikinti, nužudyti ir sušaudyti visus savo priešus! – Jokių kompromisų. (…) Mes turime sunaikinti komunizmą, jį išnaikinti, paleisti! Jokio pagrindo, jokių kompromisų! (…) Turime taikyti tą pačią geležies nuoseklumo sistemą.”
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
