Leidinys “Gazeta Codzienna” (Kasdienis laikraštis)
„Gazeta Codzienna“ buvo leidžiamas Vilniuje nuo 1939 m. lapkričio 25 d. iki 1940 m. rugpjūčio 20 d. Dienraščio leidėjas buvo Boleslavas Šyškovskis, o vyriausiasis redaktorius – Juzefas Mackevičius Tai buvo vienas iš trijų lenkų kalba leidžiamų lietuviškų laikraščių. Jo puslapiuose turėjo būti skelbiama Mackevičiaus vidaus politikos programa „Gyventi ir leisti gyventi“ ir „nacionalinė idėja“.
Sovietams įsiveržus į Lenkiją, Juzefas Mackevičius pabėgo į Kauną, bet 1939 m. lapkritį, Lietuvai užėmus Vilnių, grįžo į Vilnių. Jis nedelsdamas ėmė siekti gauti leidimą Vilniuje leisti laikraštį lenkų kalba.
Pats Mackevičius prisiminė pradžią: „Vilniaus gatvės kampe buvo nedidelis ir solidžiai purvinas baras „Luvras“, ir būtent šioje vietoje 1939 m. gruodį mes trys susėdome prie degtinės ir dešros su kopūstais, nuoširdžiai ketindami daryti įtaką Rytų Europos likimui“. „Mes trys“ – tai Juzefas Mackevičius, taip pat entuziastingas idealistas Leonas Bortkevičius ir Zygmuntas Dziarmaga, buvęs Varšuvos ONR konspiratorius ir buvęs „Žodžio“ administracijos darbuotojas Varšuvoje. Mackevičius parengė tokį planą: be atviros „Goniec Codzienny“ veiklos, plėtoti konspiracinę veiklą, kurios tikslas – suvienyti visas nacionalines jėgas kovai su bolševizmu. Dziarmaga ir Bortkevičius taip pat turėjo kovoti su šmeižto kampanija prieš J. Mackevičių, įtraukti jaunimą, užmegzti ir palaikyti ryšius su baltarusiais. Bortkevičius turėjo tapti laikraščio sekretoriumi, o Dziarmaga – jo platinimu. Tačiau viskas baigėsi nelauktai, draugų išdavyste: Bortkevičius greitai tapo komunistu, kuris skaitė paskaitas apie leninizmo ir stalinizmo principus. Panašiai ir Dziarmaga ilgai buvo apgaudinėjamas savo veiksmų slaptumu, kol nepradėjo gyventi iš sovietinių laikraščių platinimo Vilniuje.
Lietuvos pusė palankiai vertino Mackevičiaus asmenybę: „Kam kaip kam, bet Juzefui Mackevičiui turėtų būti suteikta licencija“. – taip šaukė apygardos viršininkas pulkininkas Šlepetys, bet kai reikalas ėjo į pabaigą, paaiškėjo, kad licencija jau išduota Boleslovui Šyškovskiui, o Mackevičius turėjo su juo susitarti. Galiausiai Mackevičius sutiko dėl šių priežasčių: Lietuvos įstatymai numatė lengvatų sistemą ne tik laikraščių leidėjams, bet ir redaktoriams. Nuo tos akimirkos, kai Mackevičius tampa vienu iš leidėjų ir kartu patvirtintu redaktoriumi, jis tampa visišku laikraščio šeimininku, o Šyškovskio įtaka jam yra pašalinama.
Taip pat buvo neaiškus grynųjų pinigų, kurių reikėjo norint pradėti leisti laikraštį, klausimas. Kemežys pasiūlė gauti paskolą iš Lietuvos banko. Pasiūlymas sukėlė Mackevičiaus nepasitikėjimą, bet Kemežys paaiškino, kad paskolą gali gauti visi Vilniaus laikraščiai. Paaiškėjus, kad Stanevičius „Vilniaus kurjeriui“ iš Lietuvos banko pasiskolino 10 000 litų, Mackevičius nutarė paprašyti kas mėnesį paskolinti po 2 000 litų už vekselius, kurie buvo laiku išperkami. Grafas Žoltovskis, emigracijos vyriausybės atstovas Anžere, apsisaugodamas nuo finansinės katastrofos, skyrė subsidiją „Gazeta Codzienna“.
Mackevičius suprato, kad Vilnius nebėra lenkiškas, bet manė, kad reikia džiaugtis, jog jo nevaldo bolševikai ar naciai. Priešingai, dauguma lenkų manė, kad Vilnius yra okupuotas Lietuvos, o bet koks dialogas su okupantais yra nacionalinė išdavystė. Jų nuomone, toks buvo Mackevičius.
Todėl visuomenės požiūris į laikraštį buvo įvairus: aplink „Kurier Wileński“ besisukantys žmonės kaltino Mackevičių, kad jis „ima pinigus iš lietuvių“, kad laikraštis yra lietuvių „spėlionės“ ir kad leidimą jį leisti jis gavo tik turėdamas reikalų su lietuviais. Kita vertus, pats Mackevičius ne kartą skundėsi stipria Lietuvos cenzūra, kuri negailestingai trumpino laikraštį. Lietuvos valdžia nenorėjo, kad laikraštyje būtų kalbama apie kokį nors „nacionalizmą“, buvo draudžiama pažodžiui cituoti lietuvių laikraščius, taip pat buvo draudžiama perspausdinti opozicinius straipsnius iš žydų spaudos (nes lenkai neturėjo tiek teisių, kiek žydai), buvo draudžiama šmaikščiai polemizuoti su lietuvių spauda ar pašiepti kurį nors lietuvių rašytoją, buvo draudžiama rašyti apie „pavasarį“, nes pavasaris turėjo reikšti lenkų sugrįžimą, buvo draudžiama kitame numeryje ištaisyti korektūros klaidas ir t. t.
Mackevičiaus laikraštis dažnai susidurdavo su sunkumais. 1940 m. pradžioje laikraštis buvo nubaustas bauda už tai, kad iš vieno straipsnio pašalino inicialus, tačiau dėl grafo Mykolo Tiškevičiaus (Michał Tyszkiewicz), kuris ne kartą rėmė laikraštį, finansinės pagalbos laikraščiui pavyko išbristi iš krizės.
1940 m. gegužės mėn. Vilniuje buvo nužudytas Lietuvos policininkas. Spaudos tarnyba pareikalavo, kad policininko nužudymas būtų pasmerktas laikraščio „Gazeta“ puslapiuose. Mackevičius sutiko tik su sąlyga, kad bus „leista pasmerkti pogromo prieš lenkus faktą“, kuris įvyko po policininko laidotuvių. Kitą dieną Kauno Ministrų Taryba atėmė iš Mackevičiaus teisę redaguoti ir leisti bet kokį žurnalą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
