Kitoks požiūris į Rytų Europą
Dažnai skirstome Europos šalis į Vakarų ir Rytų, išskirdami savitus ekonominius, kultūrinius, religinius ir moralinius bruožus. Nors ši skiriamoji riba yra labai sena, ji vis dar kelia daug ginčų. Juzefas Mackevičius taip pat iš dalies nesutiko su šiuo skirstymu.
J. Mackevičius teigė, kad kadaise „gyvenimas Sankt Peterburge ar Maskvoje buvo panašesnis į gyvenimą Londone, nei gyvenimas Londone – į gyvenimą Sicilijoje“. Čia verta atkreipti dėmesį į du dalykus: ir Londonas, ir Sicilija priklauso Vakarų Europai, nors jų pasaulėžiūra, gyvenimo būdas ir net architektūra gerokai skiriasi. Rusijos miestai ir Didžiosios Britanijos sostinė yra dviejose skirtingose Europos dalyse: Rytų ir Vakarų, tačiau jos turi daug bendro: pradedant miestų planavimu ir jų funkcionavimu, baigiant turtinga kultūra.
Publicistas pabrėžė, kad skiriamoji linija tarp dviejų Europų atsirado dėl katalikų ir stačiatikių bažnyčių ginčo. Kitaip tariant, Vakarų kultūra yra lotynų kultūros palikimas. Tačiau Mackevičius nemano, kad kadaise buvo didelis skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Kaip jis teigia, „žmonės žudė ir badydavo akis ir ten ir ten „.
„Prisimenu, kaip iki revoliucijos Rusijoje naudota nemetrinė sistema buvo apibūdinama kaip tipiškas atsilikimas. Analogiška sistema Anglijoje, vyraujanti iki šiol, turėtų liudyti tik įsipareigojimą tradicijai. (…) Kai šiandieniniame bolševikiniame skurde žmonės nuolankiai stovi eilėse prie parduotuvių, kad nusipirktų duonos, dažnai kalbama apie rabinų nuolankumą, Ivano Rūstojo palikimą ir pan. Kai jie paklusniai stovi eilėse Londone ne tokiomis svarbiomis progomis, tai laikoma socialinės drausmės pavyzdžiu. Kai caro policininkas (gorodovoj) trenkė kumščiu į dantis, jis buvo barbariškų Rytų pavyzdys. Kai prancūzų policija, galbūt dėl mažiau būtinų priežasčių, daužo jų galvas lazdomis, tai nelaikoma tipišku Vakarų pavyzdžiu“. – teigė Juzefas Mackevičius
Publicistas manė, kad jei Šveicarija priklausytų Rytų Europai, tokia problema kaip moterų teisės balsuoti atėmimas būtų susijusi su jos geografine padėtimi. Tas pats pasakytina ir apie daugumą prieštaringų ir (arba) neigiamą krūvį turinčių situacijų: manoma, kad jos gali įvykti tik „tamsiuosiuose“ Rytuose. Nors daugelis istoriosofijos specialistų bando rasti „Rytų sielą“, Mackevičius laikosi įsitikinimo, kad Rytų ir Vakarų Europos psichikos išskirtinumą lemia Rytų Europos civilizacinis atsilikimas ir neraštingumas. Vis dėlto abiejose srityse esama bendrų temų, glūdinčių kasdieniame gyvenime, literatūroje ir žmogaus psichikoje. Mackevičiaus nuomone, neteisinga sakyti, kad kažkas yra tipiškai rytietiška (lygiai taip pat, kaip sakyti, kad kažkas yra tipiškai vokiška, rusiška ar lenkiška), kai toks veiksmas ar bruožas yra tipiškai žmogiškas. Be to, net neraštingumas, pasak Mackevičiaus, turėjo savų privalumų. Kai Europoje minias žmonių užplūdo pseudokultūros banga, Rytų Europoje kultūra žavėjosi tik aukštesnioji klasė, kuri nebuvo prastesnė už savo kolegas Vakaruose. Tik po bolševikų revoliucijos Rusijoje įsivyravo pseudokultūra, kurią sudarė „lenininių kanonų eilėraščių kartojimas“.
Siekdamas patvirtinti tezę, kad Rytų Europa mažai kuo skiriasi nuo savo Vakarų kaimynių, apžvalgininkas pateikia dar keletą įdomių faktų. Būtent, jis atkreipia dėmesį, kad iš tiesų daug dalykų, kurie dažnai priskiriami tik Rusijai, egzistuoja ir Vakarų šalyse. Per valymus Prancūzijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose buvo suimta tiek pat žmonių, kiek jų buvo išsiųsta į gulagus Rusijoje. Be to, Vakarų šalyse buvo įkalinti žymūs visuomenės veikėjai, inteligentijos atstovai ir su jais žiauriai elgiamasi. „Niurnbergo procesas taip pat nepatvirtino garbingo Europos Vakarų išskirtinumo“. – pritarė J. Mackevičiaus mintims.
Galiausiai rašytojas pripažįsta, kad iš tiesų nėra konkrečių ideologijų. Stalinizmo nėra, jį sugalvojo tik bolševizmo priešininkai. „Rytų sielos“ nėra, nes šią idėją primetė keleto šalių priešiškumas, skatinantis retoriką, kad „kiti yra prastesni“.
„Komunizmas nėra geopolitinis klausimas. Tai savotiškas psichologinis maras, kurio pirmosios aukos buvo rusai. Tokioje padėtyje Rusija nėra Vakarų priešininkė ir turėtų būti pirmoji sąjungininkė kovoje su komunizmu, kurio imperijos sostinė šiuo metu yra Maskva“, – rašė Mackevičius.
Pasak Mackevičiaus, būtų neteisinga Rusiją tapatinti su komunizmu ir priskirti vienus ar kitus bruožus visai Rytų Europai. Visų pirma reikėtų kartu rasti išeities tašką ir kovoti su komunizmu, o ne laikyti save viršesniais. Tik tokiu būdu visa Europa būtų galėjusi veikti nuosekliai ir istoriniai įvykiai galbūt būtų susiklostę visai kitaip.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
