Karo pralaimėtojas pagal Juzefą Mackevičių
Karas – neabejotinai neigiamas reiškinys. Jam būdingas vaidmenų pasidalijimas į priešus ir draugus, į nugalėtojus ir nugalėtojus. Gerai žinoma, kad Antrąjį pasaulinį karą laimėjo sąjungininkai su Sovietų Sąjunga, Anglija ir JAV priešakyje. Vis dėlto tai nėra taip akivaizdu, kaip paprastai manoma – tai bando paaiškinti Juzefas Mackevičius, griežtas antikomunistas, rašytojas ir publicistas.
Istoriškai nacistinė Vokietija yra pagrindinė jėga, 1939 m. pradėjusi Antrąjį pasaulinį karą. Hitlerio ekspansionistinė politika prasidėjo nuo Versalio sutarties pažeidimų. Įžengusi į Lenkiją, įvykdžiusi Barbarosos planą, sukėlusi karą Europoje ir paskelbusi karą Jungtinėms Valstijoms, Trečiojo reicho kariuomenė kapituliavo po beveik šešerius metus trukusio karo, 1945 m. gegužės 8 d.
Juzefas Mackevičius atkreipia dėmesį į neakivaizdų karo elementą – Vokietija netyčia padėjo komunizmui. „Didžiausias bolševizmo populiarintojas… visoje Europoje, tapo… vokiečiai“ – jis nurodo 1944 m. spalio mėn. brošiūroje „Optimizmas mums nepakeis Lenkijos“. Iš kur tokia keista išvada? Naciai savo naratyvą integravo su antikomunizmu. Vokiečių antikomunistinis kryžiaus žygis nešė su savimi antisemitinį naratyvą, tikėjimą arijų rasės pranašumu, taip suteikdamas sovietams ideologinį pranašumą kaip kovojantiems prieš šią neteisybę.
Kovoti su sovietais buvo labai rizikinga, juolab kad lenkų pogrindžio gretose netrūko įvairių prosovietinių aktyvistų. Mackevičiui taip pat teko sumokėti už savo antisovietines pažiūras, nes jis buvo apkaltintas provokiška veikla, nors visiškai nebendradarbiavo su naciais ir netgi veikė jų nenaudai.
„Esmė ta, kad turbūt niekada istorijoje tiek milijonų žmonių su tokiu nekantrumu laukė karo ir tiek daug tikėjosi iš karo. Na, o nusivylimo laipsnis, šiais nacių žvėrimis, žmonėse, kaip visada tokiais atvejais, yra proporcingai didesnis nei anksčiau puoselėtų vilčių įtampa. Nusivylimas yra triuškinantis. Kalbama jau nebe apie karą, o apie pokario ateitį. Prognozuoju, kad nusivylimas peraugs į taikos troškimą. O ar žinote, kur pasaulyje visada viešpatauja didžiausia taika? Kalėjime. (…) Ką gi, šis „taikos“ sutapatinimas su „ramybe“, vertas baimės. Ir visa tai dėl to niekšo Hitlerio, kretino su ūsais. Jis sugriovė visą pasaulį. (…) Dievas žino, kas laimės šį karą? Vokietija? Anglija? Sovietai? Amerikiečiai? Ne, nugalės visuotinė šutvė!“ – rašė Mackevičius straipsnyje „Nereikia garsiai kalbėti“. Be stipraus antihitlerinio naratyvo, labiausiai į akis krinta ne tik paskutiniai žodžiai, bet ypač pasakojimo tonas, nervingumas, iš tiesų įniršis, bejėgiškumas – puikiai atspindi visuotinai vyravusią nuotaiką.
Mackevičius pastebi, kad kare daugiausia pralaimėjo žmonės, nesvarbu, kuri pusė. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad ne visi nusikaltėliai buvo nubausti, nes „kas yra nusikaltimas, o kas ne, sprendžiama ne pagal objektyvią tiesą. Tai sprendžia laimėjusioji pusė“. Kaip šių žodžių įrodymą tereikia prisiminti Niurnbergo procesą, kuriame sovietai, užuot sėdėję kaltinamųjų suole, buvo teisėjai.
„Ar jūs, ponai, girdėjote anekdotą apie Staliną, siunčiantį bombonešių eskadrilę į Berlyną? Jūs bombarduosite, sakė jis lakūnams, karinius objektus, geležinkelius ir pan. Taip pat vidinį miestą. Kai kurios moterys ir vaikai žus, ką daryti, tokie yra karo reikalavimai. Bet jei kas nors iš jūsų bombarduos vokiečių propagandą, tą grįžęs aš vietoje nušausiu!“ – ši Mackevičiaus citata puikiai apibendrina, kad kare labiausiai pralaimi žmonija.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
