Juzefo Mackevičiaus straipsnis “Pastoracinis laiškas”
1969 m. kovo 23 d. išeivijos savaitraštis „Wiadomości“ Londone išspausdino Juzefo Mackevičiaus straipsnį „. „Pastoracinis laiškas“, kuriame jis kritiškai atsiliepia apie 1968 m. rugsėjo 15 d. Lenkijos vyskupų laišką, paskelbtą minint 50-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines. J. Mackevičius iškelia keletą esminių klausimų, susijusių ne tik su pačia Bažnyčia kaip institucija, bet ir su tam tikra veidmainyste, priklausomai nuo „požiūrio taško“. Kokį turinį galėjome perskaityti už 3 svarus sterlingų 1969 m.?
Savo straipsnyje Mackevičius pabrėžia, kad popiežiaus Pauliaus VI įvykdytas išeivijos dvasininkų pavaldumas Lenkijos primui, dėl kurio vyskupas Vladislovas Rubinas (Władysław Rubin) tapo dvasiniu išeivijos globėju, buvo klaidingas žingsnis, nes vyskupas Rubinas veikė pagal Lenkijos valdžios, o ne išeivijos lūkesčius. […] Kas skaito vyskupo laišką, skirtą Nepriklausomybės 50-mečiui, paskelbtą 1968 m. lapkričio 17 d. Krokuvos „Tygodnik Powszechny“ Nr. 46, ištisai, susidaro įspūdis, kad – visai be iškilmingo laiško turinio ir tono – jame veikiau dedamas lygybės ženklas tarp „Lenkijos laisvės“ ir Lenkijos Liaudies Respublikos. Tai, ko gero, yra pakankamai svarbi priežastis susirūpinti“.
Mackevičius taip pat pabrėžia, kad, anot jo, „Lenkijos Liaudies Respublika yra ne Lenkijos valstybingumo tęstinumas, o bolševikinės revoliucijos liekana“.
Mackevičius pabrėžė, kad nors galima ir reikia suprasti kompromisus, kuriuos Lenkijos episkopatas ir primas pasirenka vardan aukštesnio gėrio, darydami tam tikras nuolaidas komunistinei valdžiai, vyskupo Rubino elgesys šiuo požiūriu buvo nepriimtinas. Kaip pavyzdį jis pateikė vyskupo atsisakymą dalyvauti laisvojoje išeivijoje švenčiamose „pamaldose už Katynėje nužudytųjų sielas“. Mackevičiui Katynė buvo ypač svarbus klausimas – ne tik todėl, kad jis pranešė apie lavono ekshumaciją. Jis dar kartą pabrėžia lenkų emigracijos vaidmenį – ji turėjo veikti ne spaudžiama, o būtent laisvai, ir dėl šios priežasties tai buvo „lenkų tautos frakcija, kuri gali atvirai ir iškilmingai rengti pamaldas už Katynėje nužudytus tautiečius“.
Juzefas Mackevičius tuo nebaigia. Toliau jis kritiškai vertina Bažnyčios, kuri nesugeba nustatyti pamaldų už Katynės aukų sielas datos, įtikinėjimus. „Todėl ji (Bažnyčia), išsaugodama savo pastoracinės misijos apolitiškumą, nori neminėti ir apskritai nerengti pamaldų. Palikti Katynėje nužudytųjų sielas be užtarimo maldomis už jų nuodėmių atleidimą per amžių amžius, amen“. – rašo Mackevičius.
Taip pat nepriimtina, jo nuomone, buvo tai, kad emigracija pasinėrė į marazmą, savotišką mieguistą pasitenkinimą, pamiršdama savo pareigas ir pagrindinę politinę atsakomybę prieš tautą ir tėvynę. Savo argumentus jis baigė išreikšdamas įsitikinimą, kad nors episkopato pakeisti himno „Boże, coś Polskę“ žodžiai kelia nerimą, lenkų tauta vis dėlto tvirtai priešinsis jai primestai valdžiai.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
