Juzefo Mackevičiaus šiuolaikiškumas
Mackevičius buvo pirmasis lenkų rašytojas, apibūdinęs įvairius nacionalizmo tipus, pavyzdžiui, kaip partinę ir valstybinę ideologiją arba kaip bendrą socialinį mentalitetą.
Jis buvo „vietinis“, tai yra, propagavo daugianacionalinių bendruomenių, kurias jungia bendra teritorija, istorija ir gamta, sambūvio idėją. Visą savo kūrybą jis kovojo su klausimu „Ar gali skirtingos tautos turėti bendrą tėvynę?“ Tokiu būdu jis buvo ir šiandieninių „mažųjų tėvynių“ ir „daugiakultūriškumo“ (suvokiamų kaip pagarba tautinių mažumų kultūroms) idėjų pirmtakas.
Mackevičiaus kūryboje daugiausia dėmesio buvo skiriama Vakarų ir Rytų Europos patirčių ir mentaliteto skirtumui. Mackevičius, kaip ir Milošas, mūsų žemyno dalyje matė „kitokią Europą“ ir savo kūriniuose kalbėjo apie šio „kitoniškumo“ priežastis. Rytų Europa patyrė dvi okupacijas, Vakarų tik vieną. Rytų Europa iš pradžių patyrė sovietinę, o tik paskui vokiečių okupaciją. Vokiečių okupacija Vakarų Europoje buvo paremta vietinių teisių, tarp jų ir žmogaus teisių, gerbimu Rytų Europoje – žydai buvo naikinami, o slavai tapo viršžmogiais. Europiečiai turi skirtingus prisiminimus, nes jie skirtingai išgyveno istoriją. Jis buvo vienas iš nedaugelio rašytojų, manančių, kad komunizmas buvo ir bus viena didžiausių dvidešimtojo amžiaus problemų, su kuria literatūra – nori to ar nenori – turi susidurti. O tai reiškė dar vieną akistatą su Vakarų Europos sąmone, kurioje komunizmas yra iš žodžių sukurta tikrovė – idiliška, sentimentali beklasės visuomenės ir laimingų žmonių utopija. Komunistinis genocidas viršijo jų vaizduotę – jau nekalbant apie patirtį.
Mackevičius – pagal išsilavinimą gamtininkas – surašė tūkstančius faktų, smulkmenų ir reiškinių. Tačiau jis tuo nesustojo. Socialinių įvykių, kuriuos stebėjo XX amžiuje, kosmose jis ieškojo universalių žinių apie žmogų ir visuomenę – kaip ir didžiausi šios Europos dalies rašytojai. Jis buvo gamtininkas, gamta jam buvo absoliuti tiesa, geresnis pasaulis, nes egzistavo be žmogaus. Jis matė joje tobulumą, kuriam prieštarauja žmonijos istorija ir socialinis pasaulis. Tačiau jis tai vertino kaip negailestingai sunaikintą kultūros ir socialinės istorijos komponentą. Jo požiūris į gamtą dešimtmečiais aplenkė šiuolaikinį ekologinį mąstymą. Jis buvo gamtininkas – labai gerai skyrė gyvūnų ir augalų rūšis, rūšis ir veisles. Jis galėjo analizuoti, charakterizuoti, lyginti, rinkti informaciją ir, žinoma, laukti. Todėl, būdamas socialinio pasaulio analitikas, jis nuolat lygino pastarųjų amžių istorijos įvykius ir reiškinius.
Tiesos ieškojimas, gamtos aprašymo tobulumas, publicistiniuose žanruose įsišaknijusi proza – tai šiuolaikiniai rašytojo kūrybos bruožai. Jo kūryba išaugo iš žurnalistinių žanrų, kurie šiandien pripažįstami kaip tikrovės pažinimo įrankis: reportažas, pokalbis, aprašymas.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
