Juzefo Mackevičiaus pasaulėžiūra

Juzefas Mackevičius labai vertino laisvę, ypač minties ir žodžio laisvę. Jis matė save egzistenciškai paliestą „didelio akivaizdaus žodžio laisvės ilgesio!“. Jis teigė, kad „ne knygos tema, o teisė rašyti, reikšti ir spausdinti mažumos įsitikinimus, prieštaraujančius daugumos pažiūroms, yra dalykas, kurio verta ilgėtis, net jei ši mažuma būtų sumažinta…

Juzefas Mackevičius labai vertino laisvę, ypač minties ir žodžio laisvę. Jis matė save egzistenciškai paliestą „didelio akivaizdaus žodžio laisvės ilgesio!“. Jis teigė, kad „ne knygos tema, o teisė rašyti, reikšti ir spausdinti mažumos įsitikinimus, prieštaraujančius daugumos pažiūroms, yra dalykas, kurio verta ilgėtis, net jei ši mažuma būtų sumažinta iki izoliuoto autorius ir šimtą kartų neteisus“.

Įvairūs Mackevičiaus interpretuotojai– tiek gyvenimo, tiek rašto – pasaulėžiūrą įžvelgia tikro liberalo, kuriam tiek tarpasmeniniuose santykiuose, tiek socialiniame lauke itin svarbi individo laisvė. Žinoma, su tokiu vienareikšmiu rašytojo pasaulėžiūros skyrimu galima ginčytis. Šiandienos supaprastintos politinės diskusijos laikais toks vaizdas dažnai susidaro iš perdėtos interpretacijos, padiktuotos gana selektyvios rašytojo kūrybos fragmentų atrankos, o kartais tarnaujančios trumpalaikiams ideologiniams ar politiniams tikslams. Kasdienio gyvenimo spaudimas dažnai sukelia didelių supaprastinimų.

Pagrindinė Juzefo Mackevičiaus vertybė buvo tiesa. Tai neginčijamas teiginys.

„Tik tiesa yra įdomi“ – toks buvo jo šūkis. Tačiau iš tikrųjų Mackevičiui rūpėjo ne vien domėjimasis tiesa. Tiesos ieškojimas ir troškimas jam turėjo moralinę vertę.

Tiesos skelbimas, tiesos liudijimas buvo specifinis pašaukimas, kuriam Mackevičius liko ištikimas visą gyvenimą. Rašytojas labai aiškiai įžvelgė esmę, kai rašė: „Tiesa rūsti, bet būtų kvaila nepamatyti jos akių“. Jis išskiria du tiesos tipus: viena yra natūrali tiesa, „faktų tiesa“, kita – sukurta pseudotiesa, propagandos tiesa.

Pirmasis tokios tiesos priešas visuomenėje yra cenzūra. Knygos „Nereikia garsiai kalbėti“ autorius jos veiksmus patyrė beveik nuolat: Lenkijos Liaudies Respublikos cenzūra jį pasmerkė į nebūtį, o prieš karą Lenkijos valdžios cenzūra pašalino jo straipsnius „Žodyje“, kuris buvo labiausiai cenzūruojamas žurnalas Lenkijoje – daugiausia dėl J. Mackevičiaus tekstų. Lietuvos cenzūra 1939-1941 metais pakeitė jo tekstus arba išėmė iš spaudos. Cenzūra Kaune, kaip teigė pats Mackevičius, „eina toliau nei kitose šalyse, turinčiose neabejotinai totalistinį pobūdį“.

„Grožis perteikiant tiesą“ – toks yra visas Mackevičiaus rašymo kredo.

Išvertė: Agnieška Masalytė

Agnieszka Masalitie

Pasidalinti:

REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!

Gerbiame Jūsų laiką, todėl siunčiame tik įdomią ir kokybiškai atrinktą informaciją.
Priimti taisyklės ir privatumo politika paslaugų.