Juzefo Mackevičiaus konfliktas su Dziarmaga
Vėlesnių okupacijų metu Lenkijos valstybė turėjo gintis. Spauda turėjo esminės įtakos visuomenės nuotaikai. Štai kodėl okupacinė valdžia kuria daugybę tam tikrų leidinių. Šioje situacijoje ypač svarbus buvo ir slaptas pogrindžio žurnalų platinimas. Deja, šiuose sluoksniuose buvo netikėtai daug žmonių, kurie kažkaip kolaboravo su sovietiniais okupantais arba bent jau buvo jiems gana palankūs. Vienas iš tokių veikėjų buvo Zygmuntas Dziarmaga-Działyńskis, su kuriuo Mackevičius turėjo didžiulį konfliktą.
Dziarmaga – prieš karą vienas pagrindinių ONR Falangos narių, jų žurnalo redaktorius ir Bereza kalinys. Barbara Toporska jį apibūdino kaip žemiausią kada nors sutiktą žmonių giminės atstovą, o Juzefas Mackevičius savo straipsnyje „Mano bylos eiga yra tokia“ jis apibūdino jį kaip „vyrą, kuris mane politiškai išdavė Lietuvos laikais“. Apie ką buvo šie santykiai? Maskevičius planavo sukurti pogrindinį laikraštį, kurio tikslas būtų suvienyti jėgas kovai su bolševizmu. Jis sutarė su Bortkevičiumi ir tam tikru Dziarmaga. “Dziarmaga, įrodęs, kad jau vadovauja organizacijai, turėjo užmegzti ryšį su slaptomis lenkų organizacijomis ir įtikinti jas bendradarbiauti. Ketinome veikti per slaptas radijo stotis, spausdindami lankstinukus, kartu su baltarusiais anapus dabartinės Lietuvos sienos rengdami antibolševikinį sukilimą. Jeigu Lietuvos visuomenė niekaip negalėtų būti įtraukta į veiksmą ir tokiu būdu gauti tylų valdžios pritarimą, mes turėtume veikti nepaisydami šių valdžios institucijų, pasitelkdami provokacijos metodą, siekdami sovietų ir lietuvių konflikto – rašė Juzefas Mackevičius 1942 m. „Tiesa akių nebado“. Galiausiai šis bandymas kovoti su bolševizmu baigėsi tuo, kad Bortkevičius tapo komunistu ir tapo Liaudies komunistinio universiteto inspektoriumi. O antrasis bendradarbis – „Dziarmaga, lenkas iš Varšuvos, mane ilgai apgaudinėjo savo veiksmų paslaptimi, tuo tarpu plunksnas augino platindamas […], o vėliau gyveno platindamas sovietinius laikraščius Vilniuje”.
Kitas, ir tikriausiai pagrindinis konflikto elementas, buvo Dziarmagos šantažas prieš Pavlovskį, kuris prieš karą vadovavo platinimui pas Mackevičiaus „Gazeta Codzienna“, o paskui „Prawda Wileńska“. Mackevičius rekomendavo jį paskirstymo vadovu vokiečių okupacijos metais. Tomis pačiomis pareigomis domėjosi ir Dziarmaga, nes turėjo monopolį platinti lenkišką spaudą Vilniuje ir tikėjo, kad tokią turės ir vokiečių okupacijos metais. Galiausiai pagrasino Pavlovskiui, kad šis atskleis gestapui savo semitinę kilmę, kurią iki tol sėkmingai slėpė. Pavlovskis kreipėsi pagalbos į Mackevičių, o pastarajam pavyko padėti, įdomiai, panašiai kaip Dziarmagos veiksmai, t.y. šantažas. Jis pasakė Dziarmagei, kad jei atskleis informaciją apie Pavlovskio šaknis, pasmerks jį kaip NKVD agentą. Nuo tada Dziarmagos veiksmai Mackevičiaus atžvilgiu buvo grindžiami keršto troškimu.
Pavlovskis paaukojo dalį savo platinimo pajamų Mackevičiui, nors Mackevičiaus anksčiau to neprašė. Verta pažymėti, kad šios lėšos buvo ne vokiškos, o atkeliavo iš lenkų skaitytojų. Dziarmaga apie šiuos pinigus sužinojo, tiesa, be didelių detalių, bet jų pakako. Gandai apie neva nemažą pinigų sumą greitai pasklido visuomenėje. „Iš karto po mano knygos išleidimo [romano „Tiesa akių nebado“] prasideda įnirtinga kampanija prieš mano asmenį ir dėl šios kampanijos „Niepodległości“ pasirodo užrašas, pavadintas Trys ponai iš „Goniec“. Šiame raštelyje esu kaltinamas išleidęs „Goniec“ ir uždirbęs apie 300 000 markių (tris milijonus rublių!). Tada gyvenau kaime. Atsitiktinai šiuo laikotarpiu atsidūriau didžiuliame skurde, kuris ribojasi su vargu. Apie raštelio publikavimą sužinojau labai vėluodamas“, – vėliau rašo Mackevičius Jis pranešė apie tai pogrindžio teismui, tačiau tai neturėjo jokios įtakos, ir galiausiai į bylą neatsižvelgė, „net nė akimirkos neįtardamas, kad mano žodžiais gali suabejoti kokia nors rimta Lenkijos institucija“.
Karo metas atskleidžia tai, kas žmonėse blogiausia, moralė praranda vertę, auga egoizmas. Dziarmagos ir jo konflikto su Mackevičiumi pavyzdys rodo, kad karas vyko ne tik tarp šalių, bet ir tarp tautiečių. Aplinkoje, kuri save apibrėžia kaip patriotišką, galime pastebėti ir išdavystes, šantažą, konfliktus, kurie gali baigtis mirtimi vardan materialinės naudos. Pavlovskio šantažo atveju Mackevičius elgėsi oriai ir net didvyriškai, nes užkirto kelią galimam asmens teistumui, tačiau už tai sumokėjo tuo, kad apie jį pradėjo plisti šmeižtai, kurie plačiai paplito visuomenės nuomonėje.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
