Juzefo Mackevičiaus draugai tremtyje
Juzefas Mackevičius tremtyje turėjo nemažą būrį draugų, kuriais galėjo pasikliauti sunkiais laikais.
Miunchene Barbara ir Juzefas Mackevičiai daugelį dešimtmečių draugavo su Laisvosios Europos radijo lenkų skyriaus darbuotojais. Tarp jų buvo Vanda Stankovska, Kazimieras Zamorskis ir jo žmona Uršula, Viktoras Troscianko ir jo žmona Viva, o Londone tarp Mackevičių draugų buvo Miečylovas Grydzievskis ir Michalas Chmieloviecas. Politiškai artimiausias Mackevičiui buvo Londono ratas, susijęs su vyriausybe tremtyje ir laikęsis opozicinės pozicijos komunistinės Lenkijos valdžios atžvilgiu. Be to, rašytojas iki pat gyvenimo pabaigos palaikė ryšius su savo šeima Lenkijoje ir Lietuvoje.
Juzefo Mackevičiaus asmenybė buvo vertinama gana dviprasmiškai, kai kas jį vadino keistuoliu, kuris nieko nesupranta. Kiti žavėjosi jo didžiuliu talentu, bet atmetė jį kaip žmogų. Zygmuntas Hertzas susižavėjęs rašė apie reportažą „Ponary. Baza“, tačiau autorių pavadino bepročiu, nuobodžiu ir nieko nesuprantančiu žmogumi. Kita vertus, Stefania Kossowska rašė apie didelį talentą, kuris knygoje „Kelias į niekur“ sujungia „nuostabų gebėjimą stebėti gamtą“ su „aštriu Vilniaus krašto sovietinės okupacijos aprašymu“. Kartu ji laikė Mackevičių kontroversiškiausiu šiuolaikinės lenkų literatūros rašytoju, kuriam būdinga „žurnalistinė aistra“. Pasak Kazimiero Mančyko, prie šios distancijos prisidėjo ir rašytojo nuoseklumas, kai jis elgėsi su žmonėmis, kurie neabejotinai buvo priešingoje politinės „barikados“ pusėje. Tokiu atveju Mackevičius neturėjo nuoskaudos, kaip rodo jo santykiai su broliu, kurie staiga ir radikaliai nutrūko, kai 1956 m. Stanislovas Cat-Mackevičius nusprendė grįžti į šalį, o tai Juzefui Mackevičiu reiškė išdavystę.
Juzefas Mackevičius geriausiai jautėsi panašią gyvenimo patirtį turinčių žmonių kompanijoje. Janas Bogatko po daugelio metų prisiminė savo pokalbį su Mackevičiumi: „Kreipiuosi į rašytoją su pirmuoju klausimu, akimirka tylos ir trumpas atsakymas krenta: – Taip. Tai mane šiek tiek suglumino, bet neišmušė iš vėžių. Įmetu kitą iš ilgo klausimų sąrašo. (…) Vėl tylos akimirka ir atsakymas, ne ilgesnis nei ankstesnis:- Ne. (…) Pagalvojau. Ką darau ne taip, kodėl jis nenori su manimi kalbėtis? (…) Išjungiau mikrofoną ir, apsidairęs po kambarį, pakėliau taurę prie lūpų:- Alkoholis? – Paklausiau, akimis rodydama butelius, stovinčius ant vienos iš sieninio stelažo lentynų. – Ar tai smorodina (juodieji serbentai)? – Taip. Kaip jį sugalvojote? – Mackevičius atsisuko į mane. – Turiu Vilniaus giminystės ryšių – stūmiau į priekį – ir pažįstu Smoriginą iš savo šeimos namų. Po šių žodžių dingo rašytojo sustingimas, Mackevičius atsivėrė ir galėjo kalbėti apie save. Savo ruožtu kitas Mackevičiaus pašnekovas, Stanislavas Vujastykas, prisimena, kad jų pokalbis buvo geras, nes juos siejo bendra Vilniaus praeitis ir aistra ornitologijai.
Vienintelė ištikimiausia Mackevičiaus bendražygė buvo jo žmona Barbara Toporska, kuri atsisakė savo patogumų ir aukojosi dėl vyro, kad jis galėtų rašyti.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
