Juzefo Mackevičiaus antinacionalizmas

07-09-2020 Paulina Pieszko

Juzefas Mackevičius pats apie save kalbėjo, jog “asmeniškai šiuo metu jaučiuosi priklausantis Rytų Europai ir tik antroje vietoje konkrečiai tautai”. Tai rodo, jog jis buvo absoliutus nacionalizmų priešininkas, ką tik patvirtina kiti jo pasisakymai arba kūryba. Rašytojas buvo kilęs iš patriotiškos šeimos, tačiau niekada nesileido…

Juzefas Mackevičius pats apie save kalbėjo, jog “asmeniškai šiuo metu jaučiuosi priklausantis Rytų Europai ir tik antroje vietoje konkrečiai tautai”. Tai rodo, jog jis buvo absoliutus nacionalizmų priešininkas, ką tik patvirtina kiti jo pasisakymai arba kūryba.

Rašytojas buvo kilęs iš patriotiškos šeimos, tačiau niekada nesileido į kraštutinumus, be kita ko, savo gamtos studijų Varšuvos universitete deka. Kaip pats teigė, “kam gi nueitų mokslai ir studijos, kuo laikyčiau Aristotelio filosofiją, Aleksandro Humboldto knygas, Darvino darbus ir visų kitų didžiųjų paskutinių laikų biologus, genetikus ir psichologus, jeigu senatvėje tapčiau politinio rasizmo pasekėju”. Kiekvieną nacionalizmo ar šovinizmo apraišką rašytojas laikė “vėžiu žmonijos kūne”.

Publicistas savo gyvenimo tikslu pasirinko komunistinės santvarkos sunaikinimą. Šio tikslo jis siekė tiesos atskleidimo apie sovietinį komunizmą pagalba. Komunizmas buvo jo didžiausias priešas – ne priešininkas. Tikėjo, kad su antagonistu galima diskutuoti, o su priešu – tik kovoti. Neretai nevengdavo radikalių pasisakymų, tokių kaip, “su komunistais negalima kalbėti, juos reikia žudyti”. Kas yra tokios neapykantos pagrindas? Jis rašė, kad būdingiausias komunistinės sistemos bruožas yra žmogaus minties ir intelekto pavergimas, o komunistai puikiai žino, jog „niekas taip nepritraukia nacionalizmo, kaip jo neapykanta kitai tautai“. Būtent nacionalizmą jis kaltino dėl komunizmo vertinimo ir nevertindamas jos virštautinę grėsmę. Savo knygoje “Kairė laisva” rašė: “Jaunų tautų nacionalizmas lėmė, kad jos nemokėjo išsaugoti soldarumo kovoje su bolševizmu”. Esame pajėgūs suprasti tokį neigiamą Mackevičiaus emocijų užtaisą nacionalizmo atžvilgiu – rašytojas jį laikė didžiausia kliūtimi, siekiant sunaikinti komunistinę santvarką.

Juzefas Mackevičius taip pat rašė, kad nacionalizmas skaldo tautas ir stabdo jų supratimo ar vienybės galimybę. Tai gerai išreiškė istorikas Jerzy Targalskis, kuris vienoje iš konferencijų sakė: „Jis nebuvo nacionalistas, nes tikėjo, kad LDK teritorijoje visos tautos turi gyventi normaliai. Niekas neturėtų niekam primesti savo valios ar riboti kito raidą. Galite gyventi kartu išlaikydami savo kultūrą ir tapatybę. Tačiau jis neturėjo omeny gyventi kartu atsisakant tapatybės. Šiandien vyrauja mintis, ypač Vakaruose, kad jei mes nustosime priklausyti tautai, nebus jokių konfliktų “. Taigi vėl matome rašytojo, kuris bandė nustatyti „aukso vidurį“, nuovokumą – gyventi harmonijoje, bet be primestų savo argumentų, tačiau neatsisakant savo tapatybės.

Mackevičius,naudodamasis savo pavyzdžiu parodo, kad tėvynę galima mylėti nesileidžiant į kraštutinumus ir be puikavimosi prieš kitas tautas, nes tai užmerkia akis tiesai ir užkerta kelią krizinėms situacijoms. Čia vėl grįžta „kraštovaizdžio patriotizmo“ idėja, kurios tikslas buvo parodyti, kad tikroji meilė tėvynei yra jos įvairovės pripažinimas.

Vertė:

Agnieška Masalitė

Šaltiniai:

1. https://przystanekhistoria.pl/pa2/tematy/emigracja/62115,Antypolityczny-antykomunista.html

2. https://zw.lt/wilno-wilenszczyzna/konferencja-w-dkp-jozef-mackiewicz-jest-nadal-aktualny/

3. https://culture.pl/pl/tworca/jozef-mackiewicz