Juzefas Mackevičius – neįvertintas Bažnyčios gynėjas
Juzefo Mackevičiaus įsitraukimas į kovą už tikėjimą visada kėlė ginčus. Tiesą sakant, rašytojas ir žurnalistas šiuo klausimu buvo nesuprastas, dažnai dėl jo paties temperamento, bet ir dėl to, kad visuomenė skuba ir lengvai priima šūkius.
Juzefas Mackevičius visada buvo socializmo priešininkas ir puikiai žinojo, kad geriausias ginklas kovojant su šiomis idėjomis yra tikėjimas. Nors jis ne kartą pranešė apie šventyklų atidarymą ir ragino skaitytojus aukoti jų apdailai, tačiau nevengė ir kritikos bažnyčiai kaip institucijai. Hierarchų santykiai su komunistais jam buvo ypač opi tema. Jis atkreipė dėmesį, kad su jais nereikėtų eiti į kompromisus ir pabrėžė, kad komunistinio tikėjimo išpažinimo materializmas nesuderinamas su jokiu humanizmo idealu.
Žinomas žurnalistas atvirai pasmerkė ir Vatikano II Susirinkimo sprendimus, dėl kurių perspėjo daugelį metų. Viename Paryžiuje įsikūrusiame žurnale „Kultūra“ paskelbtų tekstų jis rašė apie galimą nukrikščioninimą ir autoriteto praradimą. Taigi jis kritikavo dvasininkus už tai, kad jie leidžiasi įtraukiami į šiuolaikinį „progresyvųjį“ konformizmą ir „vejasi šiuolaikiškumo“.
Rašytojas ir žurnalistas buvo žinomas ir kaip konkrečių hierarchų priešininkas, minimas ne tik vardu, bet ir įžeidimu. Už šį bekompromisį komentarą vienas iš asistuojančių kunigų nusprendė jam atkeršyti per laidotuves, kelis kartus nutraukdamas atsisveikinimo kalbą, demonstratyviai žiovojo ir neleisdamas į ceremoniją laidotuvių darbuotojų, taip sukeldamas sumaištį. Tačiau reikia pastebėti, kad ne visi dvasininkai Juzefą Mackevičių traktavo kaip Bažnyčios priešą. Čia verta paminėti, pavyzdžiui, Jono Paulius II gestą, kuris delegavo savo atstovą į publicisto žmonos laidotuves, taip parodydamas šių dviejų žmonių pripažinimo ir priėmimo ženklą.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
