Juzefas Mackevičius ir jo „Katynės žudynių byla“

22-10-2023 Katarzyna Pieczuro - Mažeikienė

Juzefo Mackevičiaus knyga „Katynės žudynių byla“ yra pirmoji ir viena svarbiausių knygų apie Katynės žudynes. Knyga buvo išleista aštuoniomis kalbomis, o pagiriamieji atsiliepimai apie ją pasirodė 16 pasaulio kalbų. Knyga buvo svarbi, nes joje buvo pasakojama tiesa, o pats autorius dalyvavo ekshumuojant lenkų karininkų kūnus iš Katynėje 1943…

Juzefo Mackevičiaus knyga „Katynės žudynių byla“ yra pirmoji ir viena svarbiausių knygų apie Katynės žudynes. Knyga buvo išleista aštuoniomis kalbomis, o pagiriamieji atsiliepimai apie ją pasirodė 16 pasaulio kalbų. Knyga buvo svarbi, nes joje buvo pasakojama tiesa, o pats autorius dalyvavo ekshumuojant lenkų karininkų kūnus iš Katynėje 1943 m. vasario mėn. aptiktų masinių kapaviečių.

Knygą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje „Nuo politinio sąmokslo iki nebaudžiamojo nusikaltimo“ jis rašo apie 1939 m. rugsėjo 23 d. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sudarytą susitarimą, kuris tapo Antrojo pasaulinio karo pradžia. Jis taip pat mini klastingą Sovietų Sąjungos puolimą. Iškeliamas esminis klausimas: sovietų teritorijoje į nelaisvę pateko penkiolika tūkstančių lenkų karo belaisvių, kurie buvo įkalinti Starobielsko, Kozelsko ir Ostaškovo stovyklose, o pavasarį žuvo be žinios ir be pėdsakų. Kas nutiko šiems žmonėms? Sovietų valdžia imitavo dingusių kariškių paiešką, tuo tarpu aiškino jų dingimo priežastis, neva karo belaisviai išvyko į tėvynę, pabėgo į užsienį arba neva žuvo pakeliui – jokia kita versija nebuvo minima. Tik 1943 m. balandį Berlyno radijas paskelbė, kad Smolensko gyventojai vokiečių valdžiai nurodė slaptų masinių bolševikų egzekucijų vietą. Knygos autorius pateikia sovietų valdžios reakciją po to, kai buvo rasti dingę belaisviai: „Minėti lenkų karo belaisviai buvo kalinami netoli Smolensko specialiose stovyklose ir buvo įdarbinti kelių tiesimo darbuose. Jie nebuvo laiku evakuoti prieš artėjant vokiečių kariuomenei, todėl pateko į jos rankas. Kadangi dabar jie buvo rasti užmušti, vadinasi, juos nužudė vokiečiai, o jie, siekdami provokacijos, skleidžia šmeižikiškas žinias, kad tai padarė sovietų valdžia.“

Svarbiausiame skyriuje, antrojoje dalyje „Sovietų komunikato melas“, paneigiama sovietų tezė. (…) Trečiojoje dalyje pateikiami autoriaus priedai ir išnašos.

Kūrinyje nėra nei rašytojo vertinimo, nei emocinių aprašymų, nei aukštų epitetų, o gamtos aprašymai, kuriuos Mackevičius taip mėgo, atsiranda tada, kai autorius grįžta į savo prisiminimus: „Lietus, kuris nuolat purškia. Besistiebiančios pušys. Paukštis, kuris šiuo metu kviečia pavasarį: „tin-tin-tin!“ O virš viso to – baisi, dusinanti lavono smarvė. Joks miškas pasaulyje neskleidžia tokio oro, kad staiga norėtųsi rėkti: Dieve! Ką jie padarė mūsų gamtai!“. Jis išsamiai aprašo praeities įvykius, pateikdamas tik faktus ir liudytojų parodymus (XVII skyrius „Ivano Krivoziercovo išpažintis“). Citatos, ataskaitos, liudytojų parodymai, datos ir net laikas patvirtina darbo patikimumą. Kūrinyje Juzefas Mackevičius teigia, kad šį nusikaltimą įvykdė sovietų valdžia:

„Ne, tai neįmanoma! Jokia žmogiška jėga, jokia technologija negalėtų peržiūrėti, apieškoti, iškraustyti šių lavonų kišenes, išimti iš jų vienus daiktus, sutvarkyti kitus, sudėti juos atgal, užtraukti užtrauktuku, suspausti sluoksnis po sluoksnio! Spėju, kad kai kurie iš jų buvo suvynioti į specialiai pagal datą atrinktų laikraščių skiautes, kai kuriems buvo duoti batų įdėklai!… Kitam buvo duota machorka, suvyniota į 1940 m. balandžio 7 d. „Tarybų balsą“!… (…) Taigi nėra abejonių: nusikaltimą galėjo įvykdyti tik bolševikai.