Juzefas Mackevičius apie Vitoldą Gombrovičių
Vieno žinomiausių XX a. lenkų rašytojų Juzefo Mackevičiaus ir Vitoldo Gombrovičiaus santykiai susiklostė jų tremties laikotarpiu. Mackevičiaus rašytojo talentą pripažino ir Gombrovičius, kuris, kaip žinia, retai ką nors vertino, išskyrus save. 1958 m. laiške mėnesinio žurnalo „Kultura“ redaktoriui Gombrovičius rašė: „Jei būčiau Amerikoje, finansuočiau tris rašytojus: Milošą, Mackevičių (Juzefą), Gombrovičių“.
Vitoldas Gombrovičius Mackevičiui buvo sinonimas viskam, kam jis nepritarė literatūros kūriniuose. Jau 1960 m. jis kritiškai vertino rašytojo, tuo metu dar gyvenusio Argentinoje, kūrinių meninę formą:
„Pačias banaliausias mintis galima paslėpti po stiliaus kirpimu, bet jos neatrodys nei banalios, nei naivios. […] Kodėl yra tokia mada, velnias žino. Bet ji yra. Neminėdamas kai kurių mūsų rašytojų pavardžių, dažnai savęs klausiu: „kodėl žmogus nerašo kaip žmogus, o kaip Gombrovičius!“.
1963 m. Mackevičius savo kolegos rašytojo asmenybėje įžvelgė aiškius egocentriškumo (o gal ir didybės manijos) akcentus: „Nebūdamas Gombrovičius, nepriskiriu sau ne tik pirmojo, bet net tūkstantojo vaidmens tautoje“.
1969 m. į išsamią Mariano Hemaro knygos “Awantur w rodzinie” recenzijoje Mackevičius įtraukė ištrauką, parodijuojančią Vitoldo Gombrovičiaus „Dienoraščiui“ būdingą stilistinę manierą. Šiuo žingsniu buvo siekiama priešpastatyti abi poetikas ir kritikuoti „formos viltingumą“, „kuris laikomas šiuolaikiniu avangardu“. Pateikiame šios parodijos ištrauką:
„Aš, aš, aš, aš, aš ir aš, vienintelis poetas, kuris dūsta savo genialumo intensyvume. Aš simpatizuoju bendrai panoramai, ir vis dėlto turėjau po ranka faktų iškalbą. Ką daryti, ką daryti, ką daryti? Nutraukti! Atstumas! Pasitraukti. Duokite man peilį, noriu nupjauti savo genialumo perteklių. Azalija. Istorija pastatė mane ant kalno viršūnės. Aleliuja. Užteks. […] Kaip tai paprasta! Aš. Bum! Reikia pripažinti tik mano talentą“.
Gombrowiczius atsakė polemika: Tačiau ką daryti, kai ponas Juzefas Mackevičius šaukia („Naujienų“ Nr. 1144), perpasakodamas mano tekstus. Ak, pažvelkite į jį, didybės maniaką, snobą, drumsčiantį vandenį, kad sukurtų dirbtinio gilumo regimybę! Jis mane užkabino. Aš atsiliepiu.“
Argumentuodamas jis pabrėžia savo unikalumą – tai ypač akivaizdu paskutiniuose sakiniuose: „Šopenhaueris yra pasakęs, kad paprasto žmogaus protas yra tarsi kišeninis žibintuvėlis, kuris apšviečia tik tai, ko žmogus ieško (pvz., einu į sandėliuką ir ieškau džiovintų slyvų). O genialaus žmogaus protas, sako Šopenhaueris, yra tarsi saulė, kuri viską apšviečia objektyviai ir teisingai. Tokio genialumo labai linkiu ponui Mackevičiui. Taip pat ir apskritai išeivijos minčiai“.
Mackevičius ginčijasi dėl to, kad, jo nuomone, Gombrovičius buvo „neabejotinai pervertintas“, ir šią tezę argumentuoja. „Šio pervertinimo šaltinis buvo didžiulis viešumas, kurį Gombrovičius pavyko išsikovoti tarptautinėje literatūrinio establišmento, t. y. tam tikrų amerikiečių sluoksnių palaikomo būrelio, vadinamojo avangardo, erdvėje. […] Jis naudojo triuką, kurį naudoja dailininkai, negalintys tapyti ir neturintys ką tapyti: paslėpti turinį, tiksliau, jo nebuvimą, po forma, nesuprantama aplinkiniams. Kuo mažiau turinio, tuo nesuprantamesnė forma. Tereikia nebijoti absurdo. Kuo didesnis atotrūkis tarp supratimo ir kūrinio, kuo didesnis kvailys pasirodo skaitytojas, tuo didesnis kūrinio autoriaus genialumas. Nes „lengvus dalykus“ gali suprasti kiekvienas. Kita vertus, „sudėtingus dalykus“ – tik protinis elitas. Tai paprasta ir suprantama formulė. O kas nori būti kvailys!“ – Šiais žodžiais „Provokacijos pergalės“ autorius akivaizdžiai diskredituoja Gombrovičių, o kartu ir visą avangardą.
„Natūralu, kad tautiečiai džiaugiasi tautiečio pasiekta tarptautine šlove. Tai tam tikra patriotinė pareiga, šiuo atveju suderinama su įgimtu snobizmu. Todėl daugelis išeivijos rašytojų labai stengėsi „atspėti“ Gombrowiczių ir atitinkamai jį interpretuoti. Dažniausiai jiems puikiai sekėsi, nes turinio, kuris neegzistuoja pagal išorinę formą, interpretacija suteikia plačiausias galimybes plėtoti bet kokią savo išmonę ir rašytojo talentą. Manau, kad šios gausios liaupsinančios recenzijos apie Gombrovičių yra vertingiausias jo palikimas“, – rašė jis.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
