Juzefas Mackevičius apie paskutinį mūšį dėl Varšuvos
Varšuvos sukilimas neabejotinai yra viena populiariausių pokario temų. Prieštaringai vertinamas, bet daugelį kartų sužavėjęs ir sujaudinęs mūšis paliko pėdsaką daugelyje istorinių šaltinių ir publicistų polemikų. J. Mackevičius taip pat pateikė savo Varšuvos sukilimo vertinimą.
„Išsamus paskutinio mūšio dėl Varšuvos, kaip suverenios Lenkijos sostinės, vertinimas turi prasidėti nuo to, kad būtent toks suverenitetas ir buvo, t.y. nuo pripažinimo, kad sovietinis užpuolikas (jei net laikysime, kad jis nebuvo blogesnis) prilygo vokiečių užpuolikui. Retkarčiais tai kam nors šauna į galvą, bet dažniausiai nuo šio paprasto teiginio atšokama per priepuolius ir pasilenkimus, o galiausiai, neduok Dieve, niekas nepateikia tikslaus apibrėžimo: ar sovietai yra mūsų priešai, ar jie nėra priešai? Ar jie yra įsibrovėliai, ar ne? Ar jie atėmė mūsų nepriklausomybę, ar ne? Ar „šalis“ yra „Lenkija“, ar tik svetima okupacija?“ – rašė J. Mackevičius 1947 m. „Wiadomości“ leidinyje.
Taigi apžvalgininkas siūlo priešu laikyti kiekvieną, kuris įsiveržia į suverenią valstybę. Jei bus daroma tokia prielaida, neliks vietos spėlionėms, o sovietus bus galima aiškiai apibrėžti ne kaip išvaduotojus, o kaip užpuolikus.
Grįžkime prie sukilimo. Publicistas pabrėžia, kad prieštaringai vertinama Varšuvos išlaisvinimo akcija iš tikrųjų turėjo labai kilnų tikslą: lenkai siekė išlaisvinti sostinę iš priešo rankų. Mackevičius priešu vadina ir vokiečius, ir sovietų kariuomenę. Be to, publicistas priduria, kad sukilimo sąlygos buvo neblogos, nors sovietams jos ir netiko.
„Liepos 31 d. vagonų likučiai buvo šalinami tik iš vienos Vakarų stoties. Nebeliko jokios tvarkos ar kontrolės. Kiekvienas, kuris norėjo, galėjo atsisėsti ir eiti be jokio leidimo. Tokiomis sąlygomis sukilimas, kuris prasidėjo tik rugpjūčio 1 d. popietę, galėjo tikėtis visiškos sėkmės ir minimalių nuostolių, daugiausiai susidūrimų su besitraukiančia užnugario apsauga. Formaliai, dar prieš aušrą, Varšuvą būtų išvadavusi Lenkijos kariuomenė, o įžengusį naująjį okupantą būtų pasitikusi suvereni vėliava, iškelta suverenioje, laisvoje sostinėje. Štai ko bolševikai norėjo bet kokia kaina išvengti“, – svarstė apžvalgininkas.
Vis dėlto sukilimo vadovai padarė vieną klaidą – nenumatė vokiečių elgesio (nes buvo manoma, kad besitraukianti ir karą pralaiminti Vokietija nenorės kovoti dėl Lenkijos sostinės). Jie taip pat nenumatė, kad Sovietų Rusija ir nacistinė Vokietija pasirašys slaptą antilenkišką paktą, kurio pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią Lenkijos pergalei.
„Būdinga, kad iki šiol staigus Vokietijos pozicijos pasikeitimas sukilimo pabaigoje nebuvo rimtai analizuojamas. Ir vis dėlto tas daiktas buvo pastebimas. „Die polnischen Banditen“ cenzoriai išbraukė; sukilėliams buvo suteiktos reguliariosios kariuomenės teisės. Taip pat žinoma, kad po kapituliacijos žygiuojančius vidaus kariuomenės dalinius pasitiko orkestras, o generolas Boras buvo kviečiamas į daugybę pokalbių, per kuriuos turėjo išklausyti naujų pasiūlymų“. – analizavo J. Mackevičius.
Publicistas buvo pasiryžęs ginti sukilėlius ir kilnų tikslą – išlaisvinti Lenkijos sostinę per paskutinį mūšį dėl Varšuvos. Deja, „jeigu“ praeities įvykių nebepakeis, nors nei sukilėliai, nei vadai, nei net sovietai negalėjo numatyti, kad Hitleris bet kokia kaina norės užimti Varšuvą ir kad vokiečių kariuomenė nekovos tik fronto užnugaryje.
Vis dėlto J. Mackevičius nemano, kad visą atsakomybę už sugriautą miestą turėtų prisiimti sukilėliai. Lenkija nenorėjo, kad „išvaduotojai“ – sovietai – vėliau ateitų į jos teritoriją. Lenkai norėjo nepriklausomos, suverenios valstybės, tačiau jie suklydo. Ne dėl galimybių, o dėl Hitlerio beprotybės ir sovietų planų.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
