Istorija, kuri jaudina

Dokumentinių, biografinių ir istorinių knygų rašymas nėra akivaizdus ir lengvas dalykas. Istorijos knyga turi būti parašyta gerai – be subjektyvumo, neignoruojant faktų, nepritariant nė vienai pusei. Mackevičius praktikavo literatūrą, daugiausia remdamasis istorinėmis žiniomis, šaltiniais, dokumentais ir įvykių liudininkų pasakojimais. Tačiau jo knygos neapsiribojo vien…

Dokumentinių, biografinių ir istorinių knygų rašymas nėra akivaizdus ir lengvas dalykas. Istorijos knyga turi būti parašyta gerai – be subjektyvumo, neignoruojant faktų, nepritariant nė vienai pusei.

Mackevičius praktikavo literatūrą, daugiausia remdamasis istorinėmis žiniomis, šaltiniais, dokumentais ir įvykių liudininkų pasakojimais.

Tačiau jo knygos neapsiribojo vien atmintimi ir žiniomis. Jis rašė apie pasaulį vadovaudamasis principu, kurį išpažino: „Įdomi tik tiesa“. Jis nebijojo imtis temų, galinčių pažeisti stereotipinę kolektyvinę istorinę atmintį. Tiesos jis ieškojo žmogaus psichologijos užkaboriuose ir nebijojo imtis nepatogių ir prieštaringų temų.

Tarp knygų, kurios ženkliai išsiskiria iš kitų to laikotarpio romanų, yra tokių, kaip apsakymų rinkinys „16-oji tarp trečios ir septintos“, kur Mackevičius deformavo tautinius stereotipus, ir „Raistų maištas“, kur jis parodė Vilniaus krašto ir Polesės socialinius bei religinius konfliktus ir kritikavo Lenkijos administraciją už jos politiką vietos gyventojų atžvilgiu.

Juzefas Mackievičius dažnai prieštaringai apibūdino įvairias istorines problemas, reikšmingas lenkų ir lietuvių tautai. Ne kartą aprašė sovietų ir vokiečių okupaciją, palietė kolaboravimo su okupantais temą. Kita vertus, knygoje „Kairė laisva“ jis išsakė nepopuliarią nuomonę apie Pilsudskio pergalės 1920 metais prasmę.

Daugelis Mackevičiaus romanų yra jaudinantys – dėka istorijos pateikimo kitoje, skaitytojui nežinomoje šviesoje. Jo darbas yra savotiška kronika ir žurnalistinis reportažas, kuriame didelę reikšmę turi faktai ir detalės aprašant herojaus išgyvenimus. Rašytojas dažnai susiaurina perspektyvą iki herojaus regėjimo linijos arba to, ką jis sako, ir grįžta į jo atmintį. Įdomus jo darbo aspektas yra tai, kad jis kartais praneša apie slaptus pokalbius, faktus ar susitarimus, kurių neskaitysime nei istorijos vadovėlyje, nei jokiame kitame moksliniame ir istoriniame straipsnyje. Tai turi įtakos tam, kaip skaitytojas suvokia istoriją, gali ją jausti, įsivaizduoti ir dėl to nerimauti.

Juzefo Mackevičiaus kūrinys yra istorija, kuri jaudina – ir jos negalima pamiršti perskaičius.

Išvertė: Agnieška Masalytė

Aneta Kurowska

Pasidalinti:

REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!

Gerbiame Jūsų laiką, todėl siunčiame tik įdomią ir kokybiškai atrinktą informaciją.
Priimti taisyklės ir privatumo politika paslaugų.