Casus Pavelas Jasienica ir emigracijos diagnozė
Pavelas Jasienica, o iš tikrųjų Leon Lech Beynar, – lenkų istorikas, rašytojas, Lenkijos istorijos prieš padalijimą autorius, išleidęs veikalus „Polska Piastów“, „Polska Jagiellonów“ ir „Rzeczpospolita Obojga Narodów“. Mackevičius neslepia asmeninių priešiškumų, kurie siejo jį ir Jasienicą. Tačiau pagrindinis jo apmąstymų objektas yra ne Jasienica, o emigrantų bendruomenė.
Juzefo Mackevičiaus požiūrį į Pavelą Jasienicą lengviausia apibūdinti per jo paties straipsnį „Wiadomosci – Londone leidžiamas lenkų savaitraštis išeivijoje. „Casus Paweł Jasienica“ – toks publikacijos pavadinimas.
„Vienas žymus išeivijos savaitraštis iš mano straipsnio išbraukė sakinį, kad neseniai Varšuvoje miręs Pavelas Jasienica turėjo „lanksčią plunksną…“. Asmeniniu požiūriu dėl šio išbraukimo nesijaučiu nukentėjęs, nes jis buvo susijęs su šalutiniu fragmentu. Kita vertus, politiniu-ideologiniu požiūriu man tai atrodo pavyzdinis atvejis“, – pradedamas straipsnis.
Mackevičius priduria: Šiandien net ir „lankstus rašiklis… laikoma per griežtu terminu, kadaise vadinamojo „režimo rašytojo“, kuris buvo išaukštintas iki „pavyzdžio, kuriuo reikia sekti“, atminimui. „Taigi, kur mes stovime? Arba tiksliau: kur tada einame tremtyje?“ – klausia Mackevičius.
Mackevičius prisimena skaudžią akimirką, kai Lechas Beinaras savaitraštyje „Pasaulis“ jį pavadino „moraliniu pasienio bajorų lavonu“ ir visą išeivijos literatūrą pavadino „schematiška, nuolankiai tarnaujančia politikai“. Mackevičius atsako: „Šį asmeninį momentą, patikėkite, aš noriu palikti nuošalyje“.
Toliau „Kelio į niekur“ autorius primena, kad Jasienica rašė komunistinėje spaudoje „su atvira širma“ ir „visi žino, ką ir kaip rašyti komunistinėje spaudoje“. „Bet kad šiandien bent jau laisvojoje išeivijos spaudoje to nebūtų galima pavadinti „lanksčia plunksna“? Tai kaip ją vadinti?“ – retoriškai klausia Mackevičius.
Toliau jis rašo: „Jasienica įsidarbina Varšuvos radijo stotyje „Kraj“, t. y. komunistinės propagandos aparate, skirtame kovai su lenkų politine emigracija. Be kita ko, jis ištaria gerai žinomus šūkius apie „anachronizmą“, kad Vilnius priklauso Respublikai“. Jis jo nesmerkia: „Esu tolimas nuo bet kokio „moralinio kaltinimo“ Jasienicai“, – pabrėžia jis. Jis tęsia: „Suprantu, kad kiti išeivijoje gali būti (ir yra didžioji dauguma) kitokios nuomonės nei aš. Tačiau būtent tai pripažinti prireikė išeivijos akademinei bendruomenei Stefano Batoro universiteto Londone 23-iajame susirinkime „Lenkų židinyje“ („ankštoje salėje“) 1970 m: „Tai jau, tikrai: „Mes neatsiliekame nuo stovyklos“… išeivijos evoliucijos“. – ironizuoja Mackevičius.
Jis taip pat mini, kad Jasienica parašė keletą knygų istorinėmis temomis, iš kurių nemažai – apie Jogailaičius, vadovaudamasis Liaudies respublikoje išdėstyta istorine doktrina. „Pavyzdžiui, kad Jogailaičių klaida buvo ta, kad jie stūmėsi į rytus, prieš Maskvą, užuot pasukę į vakarus, prieš Vokietiją. Kad, pavyzdžiui, „raudonieji“ 1863 m. sukilime buvo teisūs, o ne „baltieji“ ir pan. Jo asmeninės pažiūros galėjo sutapti su vyraujančia istorine doktrina. Tačiau neturėtume savęs apgaudinėti, kad jis galėjo rašyti priešingai. T. y. jis galėjo rašyti, bet publikuoti negalėjo. Liaudies Respublikoje knygas leidžia Komunistų partijos leidyklos. Kitų ten nėra. Knygos, prieštaraujančios kultūros planui, komunistinėje sistemoje nėra ir negali būti leidžiamos“, – kaltina Jasienica. Jis teigia, kad jei Jasienica iš tiesų būtų norėjęs išvengti sistemos griežtumo, jis būtų bandęs emigruoti, tada iš tiesų būtų galėjęs rašyti tiesą, tačiau taip neatsitiko.
Toliau Mackevičius svarsto apie tikrąją emigracijos padėtį, cituodamas Vaclavą A. Zbyševskį ir kt. „Pas mus per daug moralinių vertinimų, per mažai politinių faktų vertinimų“. Jis svarsto, kokioje būklėje yra emigracija ir kokį kelią ji turėtų pasirinkti? Mackevičius netiki „komunizmo evoliucija“ ar „socializmu su žmogišku veidu“, kaip mano nemaža dalis emigrantų. Jis pastebi, kad tarp emigrantų vyksta evoliucija, nebėra tokio antikomunistinio požiūrio.
Straipsnį jis baigia citata: „Nesiblaškykime! – Aleksandras Pečenikas 1970 m. liepos-rugpjūčio mėnesių Paryžiaus „Kultūros“ „Laisvojoje tribūnoje“ rašo: – Nesiblaškykime dėl mito, kad galima išgydyti tai, ko negalima išgydyti. Kai sakome, kad socializmas gali turėti žmogiškąjį veidą – skatiname komunistinę indoktrinaciją… Reikia laukti socializmo pabaigos, o ne jo humanizavimo… Ponai, nesiblaškykime! …Kokį kelią IŠ socializmo turės nueiti Lenkija? Aš nežinau. Kada? Nežinau. Bet bent jau žinau, kad nežinau. Nežinojimo suvokimas skatina konstruktyvų mąstymą. Tai geriau nei utopinis socializmas su žmogišku veidu. Nes kas nežino, bet mano, kad žino, kas nori komunizmą gydyti komunizmu, tas kaip baronas Miunhauzenas už savo pintinės traukia save iš pelkės.“
Kaip pabrėžė Mackevičius, straipsnio tikslas – ne apkaltinti Pavelą Jasienicą, bet jo pavyzdžiu parodyti emigracijos būklę, kuri iš kraštutinio antikomunistinio požiūrio peraugo į „socializmo su žmogišku veidu“ statybą, kuriai Juzefas Mackevičius labai priešinosi. Jis manė, kad nėra tokio dalyko kaip „geras“ socializmas ar komunizmas, nes kiekviena šios ideologijos atmaina yra destruktyvi.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
