Bohdanas Mackevičius
Visi yra girdėję apie rašytoją, publicistą ir antikomunistą Juzefą Mackevičių, taip pat jo brolį Stanislavą Mackevičių , Vilniaus „Žodis“ redaktorių ir ministrą pirmininką tremtyje. Tačiau mažai kas yra girdėjęs apie mažai žinomą „redaktorius“ Bohdaną Mackevičių. Kas jis buvo?
Pradėti verta nuo to, kad su broliais Mackevičiais jis neturi nieko bendra, išskyrus pavardžių sutapimą. Jis buvo kilęs iš Kamień srities, kurį laiką net buvo paskirtas į slaptą prezidento Vojciechovkio apsaugą, o paskui dirbo „Kurier Warszawski“ administracijoje ir buvo pakeltas į skyriaus Vilniuje vadovą. Juzefas Mackevičius teigė, kad „Jis apskritai buvo mėgiamas žurnalistų rate kaip apibūdina rusiškas žodis „sobutylnik“. Slapyvardis „redaktorius“, kaip aiškina „Kelių į niekur“ autorius, kilęs iš to, kad jis parašė du susirašinėjimus į Varšuvą, todėl tapo Žurnalistų sindikato nariu – šios sąjungos nariai turėjo teisę į Varšuvos vardą. „redaktorius“.
„Bohdan Mackevičius ypač vertino šį titulą, nes kitaip jis nerodė didelių ambicijų, iš tikrųjų būdamas administracijos, o ne redakcijos darbuotojas“, – 1971 m. „Wiadomości“ rašė Juzefas Mackevičius.
„1939 m. gruodį, Lietuvos laikais, būdamas „Gazeta Codzienna“ vyriausiuoju redaktoriumi ir leidėju, administratoriaus pavaduotoju pasamdžiau Bohdaną Mackevičių, buvusį „Žodis“ administratorių Kazimierą Lubonskį. Panašu, kad tuo metu vienintelė redakcinė funkcija, kurią Bohdanas Mackevičius atliko mano prašymu, buvo paklausti dabartinio Lenkijos Liaudies Respublikos užsienio reikalų ministro Stefano Jendrychovskio, kuris norėjo perimti „ekonomikos skyrių“ redakcijoje. Tačiau netrukus Lietuvos valdžia man atėmė leidimą redaguoti ir leisti žurnalą. Bohdanas Mackevičius liko „Gazeta Codzienna“ ir prisijungė prie leidyklos kolektyvo, kai bolševikai įstojo 1940 m. Jis buvo pavaizduotas laikraštyje paskelbtoje šio „Kolektyvas“ nuotraukoje, gudriai atsuktas atgal. Jį išdavė tik jo vardas. Prisimenu, būdamas sunkvežimio vairuotojas, kaip jis tyčiojosi iš manęs, kad jo vardu skaitytojai tikriausiai galvoja, kad tai aš. Bet, matyt, jie to nepadarė. – Netrukus bolševikai uždarė abu lenkiškus laikraščius („Gazeta Codzienna“ ir „Kurier Wileński“) ir vietoj jų sukūrė vieną: „Prawda Wileńska“. Ten dirbo Bohdanas Mackevičius. Jis prekiavo, kaip ir daugelis anuomet, spekuliavo juodojoje rinkoje, kuriai turėjo nepaprastą talentą, rašė Juzefas Mackevičius.
1941 m. įžengus vokiečiams, pradėjus leisti „Goniec Codzienny“, žurnalo administratoriaus pavaduotoju tapo Bohdanas Mackevičius, kuris buvo Eugeniuš Kotlarevski.
„Goniec Codzienny“ vieta tapo pasirinkta susitikimų vieta, o netrukus ir savotišku „komerciniu“ centru bei juodosios rinkos birža, kurioje tais niūriais laikais gyveno tiek daug miesto gyventojų. „Goniec“ administracinė patalpa, atskirta medine pertvara su langais, skirta gauti pranešimus, abonementus ir kt. buvo tobula: garantavo maksimalų saugumą: didesnė grupė nesukėlė įtarimų, kaip aiškino klientai, atėję sumokėti už prenumeratą ar patalpinti skelbimą laikraštyje; kaip vokiška institucija saugojo nuo Lietuvos policijos įsiveržimo, besivaikančios spekuliacijos ir kt.
„Asmeniškai, gyvendamas Juodšiliuose, nutolusiame nuo miesto 12 km, atvykusi į Vilnių taip pat panaudojau šią vietą kaip pirmąją „bazę“, ypač žiemą, kur galima pasišildyti, sutikti šį bei tą, sužinoti apie saugumo būklę mieste, apskritai, „kas vyksta?“, ką nors parduoti, susiorientuoti juodosios rinkos kainose“, – prisiminė Juzefas Mackevičius.
„Na, ši kasdien ten besirenkančių žmonių minia buvo valdoma jei ne kaip karalius, tai bent kaip Vilniaus juodosios rinkos triušis, „redaktorius“ Bohdanas Mackevičius. Daugelis, jei ne dauguma, jo klientų buvo jo asmeniniai klientai. Jis taip pat turėjo didelę klientų ratą tarp privilegijuotųjų Lietuvos gyventojų. Vadinasi, virš „Goniec Codzienny“ inspektorių galvų nuo ryto iki uždarymo pasigirdo nuolatinis šauksmas: „Redaktoriau Mackevič!“, „Kur redaktorius Mackevičius?!“, „Redaktorius Mackevičius prie telefono!“, „Ar redaktorius Mackevičius dingo“! – Kada ateis redaktorius Mackevičius? – ir šioje nesibaigiančioje diskusijoje apie reikalus“, – straipsnyje tęsia Mackevičius.
Vardų sutapimas buvo panaudotas vėlesnei intrigai: Redaktorius Mackevičius! per tuos metus skambėjęs „Goniec“ tikrai galėjo suklaidinti ne vieną nuolatinį miesto gyventoją, bet niekada intrigos kurstytojus. Jie tiksliai žinojo, kad „Goniec“ redaktorius yra Ancerevičius, o po to, kai jis buvo sušaudytas, Lubiožynskis. Ne kuklus administracijos darbuotojas Bohdanas Mackevičius, kuris dėl „nesusipratimo“ neva buvo supainiotas su… Juzefu Mackevičiumi. Ne, šis „nesusipratimas“ buvo paruoštas ir išlaikytas, iš anksto apgalvojus ir suvokus melą bei tikslus, kuriais jis tarnauja, vėliau rašė Juzefas Mackevičius.
„Bohdanas Mackevičius vėliau pasirodė Varšuvoje tylaus herojaus aureolė, kur ir baigė savo gyvenimą. Jau Miunchene išgirdau žinią, kad jis prieš mirtį įstojo į partiją. Dalykas būtų trivialus, bet nepatvirtintas“, – savo straipsnyje prisiminė Mackevičius.
Paslaptingojo „redaktorius“ Bohdano Mackevičiuas istorija itin keista. Dėl vardų sutapimo kilusio „nesusipratimo“ buvo parengta kampanija prieš „Kairė laisva“ autorių, kuri, pasak Mackevičiaus, nebuvo atsitiktinė.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
