Ar Juzefas Mackevičius buvo fašistų kolaborantas?
Juzefas Mackevičius, kaip žinome, buvo didelis antikomunistas. Tai kelia logišką prielaidą, kad jam būtų patogu bendradarbiauti su fašistine Vokietija – nes jas kažkaip siejo bendras tikslas. Pažymėtina ir tai, kad sovietinei pusei Mackevičių vadinti kolaborantu būtų patogu, nes tai pabrėžtų tariamą Juzefo Mackevičiaus praneštą Katynės klausimo netiesą. Taigi kaip buvo iš tikrųjų? Ar Juzefas Mackevičius tikrai buvo fašistų kolaborantas?
Vokiečių kariuomenei įžengus į Vilnių iš karto, t.y. 1941 m., Mackevičius buvo iškviestas pas Vokietijos propagandos vadovą, kuris jam pasiūlė redaguoti žurnalą kaip ultimatumo formą. Jis griežtai atsisakė bendradarbiauti.
Jis grįžo į Juodšilius netoli Vilniaus, kur sėdo rašyti naujos knygos „Tiesa akių nebado“. Joje jis gynė Žydus nuo jų tapatinimo su bolševizmu, o, kas svarbu, kritikuoja Dziarmagą, kurį laikė išdaviku, o tuo pačiu pogrindyje tapo informacijos ir propagandos tarnybos vadovu. Kitas asmuo – Vronskis, Mackevičiaus apibūdintas kaip „sanitarinis provokatorius iš ZZZ, pusiau komunistas, įvykdęs nesėkmingą revolverio ataką prieš mano brolį“, tapęs žurnalo „Nepriklausomybė“ sekretoriumi. Mackevičiaus teigimu, „mūsų“ slaptųjų organizacijų sluoksniuose tokie atvejai nebuvo pavieniai, o būtent po „Tiesa akių nebado“ publikacijos prasidėjo Juzefo Mackevičiaus medžioklė.
Kitas svarbus šio galvosūkio elementas yra Katynė. Mackevičių Vokietijos valdžia pakvietė pranešti apie palaikų ekshumavimą Katynėje. Tada „Goniec Codzienny“ buvo paskelbtas interviu, kuriame Mackevičius aprašo, ką rado lenkų karininkų nužudymo vietoje – visa tai suaktyvino kampaniją prieš antikomunistinį aktyvistą. Galiausiai jis neturėjo atsakymo į jam pateiktus kaltinimus. Anot Mackevičiaus, tai buvo sovietinės propagandos dalis. Probolševikinius gandus jis vadino „fam“. Vienas iš jų – Vilnius, pagal kurį kapitono Antono žmona, t.y. Mackevičiaus kolega, gavo vyro laišką, kad jis įstojo į generolo Anderso kariuomenę Rusijoje, nepaisant to, kad jis yra Katynės sąraše. Propagandos mašinos galia buvo tokia stipri, kad pats Mackevičius ėmė įtarinėti, kad galbūt Antonas galėjo kam nors atiduoti savo dokumentus prieš nužudymą Katynėje. Tačiau faktas buvo tas, kad jis mirė Rusijoje. Juzefas Mackevičius aštriai kritikavo tokius gandus, nes pats taip pat buvo jų auka.
Galų gale šiuo aspektu svarbūs paties Mackevičiaus žodžiai, jis ne kartą pabrėžia savo poziciją: „Manau, kad ta pozicija, kurios laikėmės vokiečių atžvilgiu tiek atvirame kare su Vokietija, tiek vėliau pogrindžio kare, buvo teisinga. nuosekli ir logiška. Tačiau sovietams tai buvo neteisinga, katastrofiška ir net gėdinga. Be to, maniau, kad su vokiečiais namuose turi būti elgiamasi kaip su priešu, kuris išeis ir kurį sumuš mūsų sąjungininkai, mums nedalyvaujant, o bolševikai turi būti traktuojami kaip priešas, kuris ateis ir metų metus kabės virš mūsų. Šią poziciją laikau būtent politine, o ne emocine. Aš nepakeičiau savo įsitikinimų ir tvirtinsiu, kad buvau teisus“, – rašė jis savo knygoje „Mano atvejo eiga yra tokia:“. Kaip jis pats pabrėžia, nepaisant savo antikomunizmo, fašistinę Vokietiją jis taip pat laiko priešu.
Atsakant į esminį klausimą – ar Juzefas Mackevičius buvo fašistų kolaborantas – galima sakyti, kad tikrai ne. Tai buvo sovietinės propagandos auka, taip pat sovietų okupacijos metais aktyviai kolaboravusių, o vėliau pareigas slaptose organizacijose užėmusių žmonių auka, o tai leido sukurti anti-Mackevičiaus naratyvą. „Skatinau sukurti lenkų antisovietinį frontą, jei ne ginkluotą, tai bent moralinį. Iš šios propagandos išplaukė mano pozicija vokiečių atžvilgiu: „Jokio bendradarbiavimo su vokiečiais!“ teigė Mackevičius.
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
