Juzefas Mackevičius apie sektas
Kresai buvo labai įvairi teritorija religijos atžvilgiu. Čia vienas šalia kito gyveno stačiatikiai, katalikai ir žydai. Buvo graikų katalikų, sentikių, liuteronų ir kalvinistų, karaimų ir musulmonų. Visos šios religijos, nepaisant jų skirtumų ir konfliktų, buvo kažkas pažįstamo, nes ištisus šimtmečius egzistavo rytinėse buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybėse. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje čia pradėjo kurtis įvairios protestantų religinės grupės, kurios paprastai buvo vadinamos sektomis. Šiose žemėse jie buvo visiškai naujas reiškinys.
Lenkų mokslas, priešingai nei Rusijos, šiuo klausimu nesidomėjo. Galbūt tai lėmė tai, kad sektos pritraukė daugiausia stačiatikių, taigi ir daugiausia ne lenkų. Tačiau tai pastebėjo įvairūs publicistai. Vienas iš jų buvo žinomas rašytojas Juzefas Mackevičius.
Jis nuodugniai ištyrė sektantizmo reiškinį ir aprašė jį eilėje pranešimų, kuriuos vėliau įtraukė į debiutinę savo knygą „Bunt rojstów“, išleistą 1938 m.
Rašytojas iš pradžių kalbėjosi su evangelikais, baptistais, sekmininkais, bet dažniausiai – su jų dvasininkais, ir kaskart išsiaiškindavo, kad tai žmonės, kurie savo tikėjimą gali pagrįsti pasitelkdami Bibliją. Mackevičius nevertina jų doktrinos savo religinių įsitikinimų požiūriu. Tačiau tai rodo, kad sektų nariai tai gerai žino ir kad tai tikrai nėra primityvu.
Žinomų religinių grupių autorius neigiamai nevertina. Priešingai, jis laiko jas bendruomenėmis, galinčiomis teigiamai paveikti socialinius santykius Rytų pasienio šalyse. Mackevičius atkreipia dėmesį į tai, kad šių religijų literatūra didžiąja dalimi išstūmė komunistines temas. Be to, kadangi Ortodoksų Bažnyčia pasienyje po Spalio revoliucijos, carizmo nepalaikoma, o katalikišką daugumą turinčioje valstybėje veikiau nepaisoma, turėjo rimtų problemų su savo veikla, sektos tenkino tam tikros dalies tikinčiųjų religinius poreikius.
„Bunt rojstów“ dalyje Mackevičiaus aprašytas reiškinys išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Jį užbaigus, Kresai prijungus prie Sovietų Sąjungos, jo aplankytos kongregacijos paliko lenkų tautybės tikinčiuosius ir išvyko į Lenkiją per naujas sienas. Likę asmenys įstojo į Evangelikų krikščionių baptistų sąjungą – kelių evangelikų grupių sąjungą, griežtai kontroliuojamą komunistinės valdžios.
Juzefas Mackevičius taip pat išvyko, bet ne į Lenkiją, o į Vakarus. Jis tapo išskirtiniu, nors ir prieštaringu, rašytoju tremtyje. Jis niekada negrįžo prie su sektomis susijusių temų. Tačiau religija jį domino politinis aspektas. Aštuntajame dešimtmetyje jis išleido dvi knygas: „Kryžiaus šešėlyje“ ir „Vatikanas raudonos žvaigždės šešėlyje“, kuriose apkaltino Bažnyčią pernelyg nuolankiai komunizmui. Galima daryti prielaidą, kad mažiau oficialios ir dvasingesnes krikščionybės patirtys, su kuriomis prieš karą susidūrė sektose, privertė kritiškai pažvelgti į daugumos bažnyčias.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
