Vatikano abejingumas prieš ištikimų katalikų represijas
Juzefas Mackevičius savo leidiniuose ne kartą išreiškė kritišką požiūrį į Katalikų bažnyčios politiką. Knygose „Kryžiaus šešėlyje“ ir „Vatikanas raudonos žvaigždės šešėlyje“ jis pateikia daugybę neteisingumo ir žmogaus gyvenimo ignoravimo komunistinio režimo pavyzdžių, į kuriuos progresyvūs Vakarai nereagavo, bet kas buvo blogiau, Katalikų bažnyčia taip pat to nepaisė. Net XV amžiuje Vatikanas kardu nuožmiai gynė tikėjimą Kryžiuočių ordino dėka, o XX amžiuje bažnyčia pradėjo žaisti politinius žaidimus pasaulio arenoje. Mackevičius manė, kad Vatikanas vardan „taikos“ ir „realizmo“ politikos su komunistais nustumia moralinius įstatymus į antrą planą.
Savo knygoje „Kryžiaus šešėlyje“ Mackevičius prisimena, kaip Rusijos revoliucijos metu 1917 m. žlugo respublikinė Kerenskio vyriausybė ir bolševikai perėmė valdžią. Tuomet, 1918 m. sausio mėn. Leninas paskelbė dekretą prieš stačiatikių bažnyčią, kuriame įvestas Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, religinio švietimo draudimas, susirinkimų draudimas ir bažnyčios turto konfiskavimas. Rusijoje bažnyčios griaunamos, vyksta areštai, šaudomi dvasingi žmonės ir vyksta anti religinis teroras. Mackevičius pažymi, kad Vatikanas iš pradžių nemato tame pavojaus ir įžvelgia net nedidelių pranašumų: „Romoje„ mažesnio blogio “šalininkai (…) nurodė šalį arba bent jau guodė, kad bet kokiu atveju buvo panaikintos visos stačiatikių bažnyčios prerogatyvos ir privilegijos, kurios savo įtakos ribose šimtmečius diskriminavo Katalikų bažnyčią “. Tačiau netrukus ateina žinia, kad Katalikų bažnyčia taip pat yra persekiojama Rusijoje ir kad represijos paveikė visų religijų pasekėjus, įskaitant žydus ir musulmonus. Stačiatikių Omsko ir Sibiro arkivyskupai paprašė popiežiaus imtis veiksmų ginant krikščionišką tikėjimą. Popiežius kreipėsi į bolševikų vyriausybę, kuri savo ruožtu paskelbė, kad Rusijoje nėra religinio persekiojimo. Čia ir baigėsi Šventojo Sosto pagalba.
Šiuo laikotarpiu, t.y. po Pirmojo pasaulinio karo, bolševikai labai norėjo pripažinimo savo valdžios, todėl siekė diplomatinių ryšių. Mackevičius pažymi, kad Vatikanui taip pat rūpėjo santykiai su Maskva, nes tikėtasi, kad bažnyčia susilpnės: „Bet kokiu atveju Rusija susilpnės – buvo teigiama – ir stačiatikių bažnyčia, iki šiol pririšta prie sosto, arba praras savo reikšmę arba tai bus taip pakenkta jos pamatams. kad ji nusilenks, kad išsaugotų savo egzistavimą sąjungos su Roma link “. Remiantis šia prielaida, bet kokiu atveju kontaktai su bolševikais gali būti naudingi. Taip buvo užmegzti pirmieji diplomatiniai santykiai tarp Vatikano ir Maskvos.
Ši situacija, kai Šventasis Sostas tapo abejingas tikintiesiems socialistinėje Rusijoje padarytai žalai, tęsėsi ilgai. Knygos „Kryžiaus šešėlyje“ autorius pateikia daug pavyzdžių, kaip Roma atsisako tikinčiųjų gynybos. Vienas iš pavyzdžių yra tai, kad 1963 m. lapkričio mėn. Sovietų Sąjungoje įvyko nauja anti religinių represijų banga. Vatikanas, žinoma, apie tai buvo informuotas, tačiau Romoje viešėjęs Maskvos pasiuntinys metropolitas Nikodemas neigia religinio persekiojimo egzistavimą: „Antiklerikalinės propagandos sustiprėjimas nereiškia, ponai, religinio persekiojimo. Tai nemokama diskusija, galima sakyti „dialogas“ ideologiniu ir kultūriniu lygmeniu. Religijos persekiojimas yra visai kas kita. „Persekiojimas“ yra tada, kai valstybės valdžia išduoda įsakymus tikintiesiems. Sovietų Sąjungoje to niekada nebuvo ir nėra “. Šis teiginys buvo laikomas pakankamu. Vatikanas tyli.
Antra skaudi situacija, kurią pateikia Mackevičius, yra susijusi su Vengrija. 1964 m. balandžio mėn. kardinolas Konigas Pauliaus VI nurodymu išvyko į misiją Vengrijoje. Viena iš kardinolo užduočių buvo išspręsti konfliktą Budapešte. Jis turėjo įtikinti Juozapą Mindšentį padaryti nuolaidų komunistams, o šis nesutiko. Štai kodėl popiežius nusprendė veikti.. Jau rugsėjį pasirašomas pirmasis dvišalis Vatikano ir Vengrijos komunistų vyriausybės aktas. Pagal šią sutartį popiežius paskyrė Vengrijos vyskupus, tačiau paskyrimus patvirtino Vengrijos vyriausybė. Visai Europai buvo malonu matyti dabarties politiką ir Katalikų Bažnyčios realistiškumą, o praėjus vos dviem savaitėms šeši vengrų kunigai buvo suimti dėl tikybos pamokų. Komunistų valdžia paaiškino, kad kunigai buvo apkaltinti „sąmokslu prieš valstybę“, nes valdžia jų nepatvirtino. Romos kurija priima deklaraciją, tačiau nesiima jokių veiksmų.
Mackevičius papiktino premjero Mindšentį atvejis, nes, kaip užsimena autorius, popiežiaus pasiuntiniai ne kartą bando įtikinti Mindšentį palikti Vengriją, kuri, bijodama komunistų represijų, slopinusi sukilimą Vengrijoje 1956 m. spalio mėn. Amerikos ambasada Budapešte. Jis ją paliko tik po 15 metų. Padėtis Vengrijoje katastrofiškai pablogėjo, buvo uždaryta 3 000 katalikų mokyklų, 32 mokytojų seminarijos, moterų vienuolynų skaičius sumažėjo nuo 456 iki 2. Seminarijų beveik neliko. Tuo pačiu popiežius priverstinai nušalina kardinolą Mindšentį iš pareigų ir jo vietoje paskiria vyskupą Lašlo Lekai, ko komunistai jau seniai reikalavo.
Vatikanas nepaiso bažnyčios žlugimo Vengrijoje ir rūpinasi santykiais su pasaulietine valdžia. Mackevičius knygoje „Kryžiaus šešėlyje“ rašo, kad visa katalikų tikėjimą gynusio kardinolo Mindšentį apaštalinės valdžios priekabiavimo istorija „palieka nemalonią liekaną“. Dar baisiau tai, kad Vatikanas vis bandė paslėpti ir nutildyti kardinolą, kad jis neskelbtų tiesos apie komunistų valdžią. Katalikų bažnyčios valdžia daro nuolaidas komunistų valdžiai, nepaisant to, kad valdantieji begėdiškai tyčiojasi iš religijos, tikėjimo ir moralės įstatymų.
Šaltiniai:
„Kryžiaus šešėlyje“ Juzefas Mackevičius, 1972 m.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
