Požiūris į Vokietiją ir tariamasis Mackevičiaus bendradarbiavimas su vokiečiais
„Kas ne su mumis, tas prieš mus“ – toks buvo populiarus komunistų šūkis. Ar tai, kad Mackevičius pusiau juokais savo tautybę pavadino „antikomunistas“, reiškia, kad jis stovėjo kitoje barikadų pusėje, bendradarbiaudamas su nacių okupantais? Šis kaltinimas yra rimtas ir tikriausiai žeminantis daugumą lenkų. Kaip buvo su rašytoju?
Teigiama, kad Mackevičius buvo vienas iš nedaugelio, turėjusių drąsos rašyti tiesą apie sovietinę valstybę ir komunistinę ideologiją, kuri kėlė grėsmę visam tuometiniam pasauliui. Tačiau pokario publicistikoje jis galėjo atskirti rusų tautą nuo komunistinės sistemos. Panašiai buvo ir su vokiečiais – jis meistriškai skirdavo žmones nuo ideologijos. Žurnalistikoje svarbiausia buvo tiesa. Pavyzdžiui, 1930-ųjų Vilniaus „Žodžio“ puslapiuose jis teigė, kad, jo nuomone, abi šalys siekė viso Baltijos regiono destabilizavimo ir vykdė Baltijos šalių ir Lenkijos konfliktų politiką.
Atvejis, pridaręs jam gyvenimo priešų, pirmiausia buvo straipsnių rašymas „Goniec Codzienny“ (šnekamojoje kalboje – „gadzinówka“) – laikraščiui, leidžiamam Vilniuje gavus vokiečių sutikimą. Ten jis pirmiausia rašė apie didelę sovietinės sistemos grėsmę ir nuosekliai stovėjo Lenkijos pusėje. Jame jis paskelbė keletą antisovietinių straipsnių. Būtent „Goniec Codzienny“ jis davė interviu apie viešnagę Katynėje, pasakojo apie ekshumaciją ir aprašė savo patirtį. Tai neabejotinai buvo labai svarbu, nes tai viešino Katynės žudynių problemą. Tačiau Mackevičius greitai suprato tikrąją vokiečių okupacijos prigimtį ir nutraukė bendradarbiavimą su šiuo laikraščiu.
Tačiau įtarimus dėl išdavystės iškelia du dalykai. Pirmasis yra faktas, kad, gyvendamas su žmona Juodšiliuose, jis dirbo vežėju, uždirbo gana menkus pinigus ir nebuvo turtingas. Be to, galiausiai jo nekaltumo įrodymu tapo Lenkijos žurnalistų teismas Romoje, kuris nerado jokių jo kaltės įrodymų, todėl rašytojas buvo atleistas nuo visų kaltinimų.
Tačiau negalima nuslėpti, kad jis visiškai kitaip suvokė vokiečių ir sovietų okupaciją. Jis manė, kad bolševizmas yra pavojingesnis. Jo požiūrį šiuo klausimu geriausiai parodo jo romanas „Nereikia garsiai kalbėti“: „Aš nesutinku, kad Vokietija yra didžiausias mano priešas. Bolševikai yra didesni, nes yra pavojingesni bet kuriai tautai. Iš paprastos formulės, kad joks lenkas negali būti vokietis tuo pačiu metu, nes šios sąvokos viena kitą išskiria. Bet kiekvienas lenkas gali būti komunistas“. Jį slėgė faktas, kad tik hitlerizmas buvo įrašytas į istorijos puslapius kaip žiaurumas. Savo ruožtu Mackevičius norėjo parodyti ir įrodyti, kad sovietai yra tokie, kokius juos rodo masinės lenkų karininkų žmogžudystės prie Kozielsko.
Žurnalisto šūkis buvo toks: „Gyvenk ir leisk gyventi kitiems“. Jo pagrindinis tikslas buvo išlikti žmogumi visų įvykių akivaizdoje. Mackevičiaus požiūris į Vokietiją gali būti apkaltintas nenuoseklumu, tačiau jo požiūrio pasikeitimas, taip pat ir dėl besikeičiančios situacijos, yra kritinio mąstymo ir brandos ženklas.
Šaltiniai:
1. https://culture.pl/pl/tworca/jozef-mackiewicz
2. https://histmag.org/Pytanie-miesiaca-4-Czy-Jozef-Mackiewicz-byl-kolaborantem-5790
3. http://www.jozefmackiewicz.com/ojm026.htm
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
