Nacionalizmas kaip komunizmo įrankis
Nacionalizmas – pasak Mackevičiaus – skaldo tautas, slopina jų supratimo ar susivienijimo galimybę. SSRS nacionalizmas tapo kliūtimi supratingumui tarp tautų ir jų kovai su komunizmu. Nacionalizmas veikia nacionalinėse realijose, todėl jam svetima viršvalstybinės ideologijos. Dėl šios priežasties antikomunizmas buvo pernelyg abstraktus visų rūšių nacionalizmui. Vadinasi, nacionalizmo rezultatas visada buvo nepakankamas viršvalstybinės komunistų grėsmės įvertinimas. Nacionalistinės koncepcijos parodė, kad iš tikrųjų vienintelis „tikras“ dalykas yra tam tikros tautos interesas.
Komunistinis nacionalizmas Rusijoje.
Pirmaisiais mėnesiais po spalio perversmo Leninas kovojo su problema, kaip organizuoti bolševikų partiją taip, kad ji taptų branduoliu, aplink kurį būtų galima atstatyti valstybę. Todėl po perversmo, kai partija sutelkė dėmesį į valstybės skilimą ir skelbė anarchistinius šūkius, buvo laikotarpis, kai partijai turėjo būti atgautos karinės ir administracinės struktūros dalys. Kaip savo knygoje „Nacionalizmas ir bolševizmas SSRS“ rašo Alainas Basanconas, pareigūnai turėjo keletą motyvų prisijungti prie bolševikų:
1. tvarkos troškimas ir noras padaryti gyvenimą pakenčiamu;
2. patriotizmas ir baimė prarasti kelis šimtmečius trukusias konstruktyvias pastangas;
3. nacionalizmas ir viltis išsaugoti vieningą, nedalytą Rusiją.
Knygoje „Provokacijos pergalė“ Mackevičius rašė: „Komunistai net iš pilietinio karo patirties žino, kad nacionalizmas jų niekaip netraukia ir kad nesieja nacionalizmo su juo, bet remdamas jo neapykantą kitos tautos link “. Sovietų nacionalizmas buvo paremtas, nes jis sunaikino komunistinio pasaulio išorės nemalonę. Autentiškas patriotizmas buvo įvardijamas kaip „buržuazinis nacionalizmas“. Už tai šovinistinis rusų nacionalizmas labiausiai buvo įvertintas kaip „sovietinis patriotizmas“. Be to, šis sovietinis patriotizmas buvo pagrindinė varomoji jėga, palaikanti komunizmo išplėtimo pasaulyje planą. Dėl šių priežasčių komunizmą kiekviename žingsnyje lydėjo rusinimo pažanga. Lenkijoje ir Čekoslovakijoje tai reiškė privalomą rusų kalbos mokymąsi mokykloje, istorijos paskaitos peržiūrėjimą, siekiant pabrėžti šių tautų ir rusiškų žmonių ryšius, rusiško meno, muzikos ir literatūros išaukštinimą ir atitinkamą Vakarų meno žeminimą.
Nacionalistinis-komunistinis planas, skirtas SSRS ne rusų tautoms
Bolševizmas triumfavo kaip „tautų išvaduotojas“. Čia mes sutinkame patį svarbiausią bolševikų valdžios meno elementą – kompromisą. Bolševikų ideologijoje kompromisas yra laikinas nuolaidumas praktinėms sąlygoms.
Kaip savo knygoje „Provokacijos pergalė“ rašo Mackevičius, sovietinė Baltarusija yra klasikinis „nackomunizmo“ kūrimo pavyzdys. Sovietų vyriausybė Baltarusijoje daugiausia dėmesio skyrė baltarusių kultūros ir kalbos plėtrai. Deja, paaiškėjo, kad trūksta intelektualų, kalbančių šia kalba. Inteligentija buvo pradėta mokyti žmones, ir jau 1924 m. BSSR partijos Centro komiteto plenume baltarusių kalba buvo pristatyta visose valstybinėse ir socialinėse įstaigose, įstaigose ir organizacijose. Pareigūnai, nemokantys kalbos, buvo atleisti. Buvo įsteigti privalomi baltarusių kalbos kursai. Kaip rašo Mackevičius, 1926 m. plenumas nusprendė: „Visa baltarusių bolševikų komunistų partija turi kalbėti baltarusiškai“. Švietimas ir kultūra sparčiai vystėsi: tūkstančiai mokyklų, 4 universitetai, 4 darbininkų fakultetai, 30 profesinių mokyklų, 30 profesinių mokyklų, 15 amatų mokyklų, kurių visos dėstomos baltarusių kalba. Tuo pat metu steigiamos bibliotekos, muziejai, teatrai, leidžiamos knygos ir žurnalai.
Sovietinė sistema išlaikė vietinę klasiką, kuri maišėsi su rusų klasika ir leido susitaikyti su sovietine ideologija. Partija nusprendė dėl kompromiso tarp to, ką pasilikti ir ko atmesti. Apatinių sluoksnių kultūra buvo laikoma neutralia ir nekeliančia grėsmės. Tuomet tautinė kultūra turėjo pereiti prie tautosakos. Visos Sovietų Sąjungos teatruose kariai, pasipuošę kazokais, čerkesų ar uzbekais, šoka ir dainuoja dainas, surinktas iš šio ar praėjusio amžiaus folkloristų.
Mackevičius pažymi, kad tuo pačiu tempu išgyveno Sovietų Ukrainos ukrainizacijos procesą, tačiau tai buvo tik komunistinė taktika. Kaip teigia autorius, klasikinė tezė buvo tokia: „Nacionalinė forma, socialistinis turinys“. Tai, kas vyko sovietinėje Baltarusijoje ir Ukrainoje, kilo ne iš žmonių, o tik iš partijos, nes iš pradžių tautinės sąmonės praktiškai nebuvo. Dėl tokios taktikos dauguma baltarusių ir ukrainiečių nacionalinių aktyvistų pradėjo bendradarbiauti su komunistais. Žmonės įstojo į partiją, nes „tai yra vienintelis būdas realiai dirbti siekiant gero tikslo“.
Kai kuriais atvejais buvo reikalinga tik minimalus nuolankumas nacionalinėms ypatybėms. Ukraina buvo įtraukta į šią kategoriją. Trys šimtai metų trukusio Ukrainos valdymo pavertė Rusijos imperiją didele galia. Tikėtis Ukrainos nepriklausomybės buvo neįmanoma. Ji buvo per didelė, per turtinga ir nebuvo per stipri norint pasiekti subalansuotą, ilgalaikį kompromisą. Buvo baiminamasi, kad Ukraina tada pretenduos į nepriklausomybę. Todėl po beprotišku tempu vykusio ukrainizacijos proceso, po 1929 m., ukrainiečių kalba buvo pašalinta iš miestų ir nustumta į kaimo tarmės eilę. Ši politika kėlė grėsmę sovietų valdžiai, susijusią su Ukrainos kultūros ir švietimo plėtra bei tautinio identiteto didinimu. Todėl, sustiprinęs savo galią, Stalinas nusprendė nutraukti šią politiką, dėl ko kai kurie iš pirmaujančių aktyvistų buvo pasmerkti mirčiai, o kai kurie perėjo už Ukrainos SSR sienų.
Kaip rašo Mackevičius, komunistinė vyriausybė naudojo nacionalistines nuotaikas Baltarusijoje ir Ukrainoje, norėdama nukreipti neapykantą Lenkijos link, vadovaudamasi šūkiu Vakarų Baltarusija ir Ukraina. Veiksmus, nukreiptus prieš Lenkiją, finansavo Maskva. „Bendras interesas“, kaip sako antikomunistinis rašytojas, leido nacionalistams ir komunistams suartėti.
Lenkijoje dėl nacionalizmo partijos politikams buvo lengviau apsirengti patriotiniais rūbais iki to, kad jie būtų priversti priimti pagrindinius komunizmo tikslus, prisidengiant mažiau blogiu ir priemonėmis kovoti su Rusijos imperializmu. Tokiu būdu bolševizmas pasinaudojo ir tuo, kas prieštaravo jo prigimčiai. Bolševikų valdymo menas turėjo priversti žmones priimti sovietizaciją lydėjusį rusinimą.
Komunistinis nacionalizmas pasaulyje
Daugelyje šalių nacionalizmas buvo jėgos, padėjusios socialistinėms vyriausybėms užgrobti valdžią, šaltinis. Nacionalizmas ten išliko gyvybiškai svarbia jėga. Kiekvienoje iš šių šalių vyriausybė sukūrė šovinistinį pobūdį, kuris remiasi pergalingos praeities pavyzdžiais. Polinkis į nacionalizmą padeda sovietų politikai ta prasme, kad ji sutelkia atskirų šalių dėmesį į jas pačias, antspauduoja jų sienas, slopina bandymus burtis į asociacijas ir užtikrina, kad jos nenuklystų Vakarų Europos ar JAV link.
Mackevičius manė, kad nacionalizmas yra didžiausių nelaimių Rytų Europoje šaltinis – tiek Lenkijoje, tiek kaimyninėse šalyse, o visų pirma visų šio regiono šalių ir SSRS santykiuose. Antrosios Respublikos klaida buvo, pasak Mackevičiaus, lenkų konfliktai su tautomis, gyvenančiomis rytiniuose Antrosios Lenkijos Respublikos rajonuose, o tiesioginė šios klaidos priežastis buvo tiek nacionalinės demokratijos asimiliacijos sampratos, tiek „supervalstybės“ užmojai. Dėl to tautinės mažumos buvo traktuojamos kaip antros klasės piliečiai. Tiesioginė nacionalistinių idėjų pasekmė – įrodo Mackevičius – buvo tai, kad jau 1920 m., užuot susivieniję prieš bendrą viršvalstybinį priešą (bolševizmą), regiono šalys kurstė dvišalius etninius konfliktus (lenkų, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių ir kt.). .), kurių kiekvienas buvo bolševikų rankose.
Šaltiniai:
1. http://instytut-brzozowskiego.pl/?p=458
2. Józef Mackiewicz „Zwycięstwo prowokacji”
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
