Mirties nuosprendis
1942 ir 1943 metų sandūroje Krašto armijos teismo nuosprendžiu Vilniuje Juzefas Mackevičius buvo nuteistas mirties bausmei. Nuosprendį turėjo įvykdyti rašytojas Sergiušas Piaseckis, tačiau to nepadarė, nes suabejojo Mackevičiaus kaltinimo teisingumu. Kita vertus, Vidaus kariuomenės Vilniaus apygardos komendantas pulkininkas leitenantas Aleksandras Kžyžanovskis-Vilkas, spaudžiamas bendražygių, beveik paskutinę akimirką, prieš pat įvykdymą, sustabdė bausmės vykdymą. Nuosprendžio klausimas, jo aplinkybės ir tiksli data lieka neaiški iki šiol.
Straipsnyje “Goniec codzienny” leidinyje Juzefas Mackevičius, Česlovas Ancerevičius ir Eugenijus Kotlarevskis apkaltinti bendradarbiavimu su okupantu, nurodytas Mackevičiaus bendradarbiavimas su Ancerevičiumi, kuris redagavo „Goniec Codzienny“ ir tariamai iš to pelnėsi.
Prieš Mackevičiaus puolimą vyko tokia įvykių seka: vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių (1941 m.), Juzefas Mackevičius ir Vaclovas Studnickis gavo pasiūlymą redaguoti vokišką periodinį leidinį lenkų kalba. Abu ryžtingai atsisako. Žurnalo redaktoriumi tampa Česlovas Ancerevičius. Tuo tarpu Mackevičius vokiečių leidžiamame žurnale „Goniec Codzienny“ paskelbė keletą antisovietinių straipsnių, kuriuose rašo apie sovietų okupaciją Lietuvoje. Ne pats turinys, o publikavimo vieta tapo pretekstu apkaltinti Mackevičių bendradarbiavimu su Vokietija ir dėl to, kad Specialusis vidaus kariuomenės teismas Mackevičiui skyrė mirties nuosprendį.
Ancerevičius neišvengė mirties nuosprendžio, 1943 m. kovo 16 d. buvo sušaudytas Šv. Kotrynos bažnyčioje. Eugenijus Kotlarevskis pabėgo į Varšuvą, kur buvo sušaudytas pogrindžio arba nužudytas gestapo. Netrukus vykdomoji valdžia gavo Mackevičiaus mirties nuosprendį, kurį turėjo įvykdyti Sergiušas Piaseckis, kuris atsisakė sušaudyti Mackevičių, nes jam kilo daug abejonių dėl kaltinimų. Jis pavogė nuo Andruškevičiaus stalo oficialų apeliaciją dėl mirties nuosprendžio Mackevičiui ir kitus pogrindžio dokumentus, įskaitant Mackevičiaus pranešimą iš Katynės. Paskutinę akimirką, prieš pat egzekuciją, spaudžiamas savo bendražygių, pulkininkas Aleksandras Kžyžanovskis-Vilkas sustabdė bausmės vykdymą.
Kita nuosprendžio Mackevičiui priežastis – išvykimas 1943 m. gegužę vokiečių kvietimu ir Vilniaus namų kariuomenės sutikimu į Katynę, kur rašytojas matė lenkų karių kapų ekshumavimą. Grįžęs įteikė du pranešimus Namų armijos valdžiai (Varšuvoje ir Vilniuje – abu buvo pamesti). „Goniec Codzienny“ publikuojamas interviu su Mackevičiumi „Savo akimis mačiau“, kuriame jis aiškiai teigia, kad nusikaltimą padarė bolševikai. Be to, grįžęs iš Katynės, Mackevičius parašė knygą pavadinimu „Katynė: nusikaltimas be teismo ir bausmės“, kuriame taip pat pabrėžiama, kad už Katynės žudynes atsakingi tik sovietai.
Mackevičiaus byla iki šiol neaiški, jam pateikti kaltinimai nepasitvirtino. „Mackevičiaus bylą“ išsamiai išnagrinėjęs V. Boleckis mano, kad visa ši kampanija ir nuosprendis yra sovietinių intrigų padarinys.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
