“Klysti gali kiekvienas” – apie Juzefo Mackevičiaus klaidas
„Tai, ką mes, žmonės, vadiname„ tiesa “, yra tik jos siekimas, sakė Juzefas Mackevičius. Tiesos jis ieškojo per savo literatūros kūrinius: reportažus, esė, straipsnius ir romanus. Rašė, jog „tiesos ieškoti galima tik laisvai diskutuojant“. Ir taip nutiko literatūrinėje erdvėje.
1956 m. Mackevičius parašė esė pavadinimu „Klaidos, kurių nematote“, kur jis priminė didžiausiems lenkų ir užsienio rašytojams faktines ir logines klaidas jų tekstuose. Jis teigė, kad Adomas Mickevičius, nepaisant gilaus patriotizmo, padarė daug klaidų “Pono Tado” gamtos aprašymuose: „Iš tiesų, nei„ bukai bukams “negalėjo perduoti atgarsio, nes bukai Lietuvoje neauga, nei„ elnių ragai “negalėjo šviesti kaip spinduliai Lietuvos miške, nes Lietuvoje nėra elnių ir nebuvo. Taip pat rašė apie Senkevičių, kuris „nesusitvarkė su žirgo konstrukcija ir jo ilgiu“. Prisimena Levą Tolstojų, kur „Mirusiose sielose“ Čičikovas nenatūraliai greitai susitvarkė su visa veikla, o rusų rašytojo romanas valdo jo paties erdvę-laiką.
„Klaidos, kurių nematote“ greitai sulaukė reakcijų. Nepaisant plačiai paplitusios literatūros kritikų ir žurnalistų simpatijos ir pripažinimo, niekas nesugebėjo nurodyti eseistui trūkumų.
Pavyzdžiui, Michalas K. Pavlikovskis – ilgametis nuoširdus Mackevičiaus draugas – rašė: „Tačiau man sunku sutikti su Mackevičium, kad„ Lietuvoje nėra ir nebuvo elnio“. Nesu medžioklės istorijos specialistas, tačiau iš šios srities žinovų girdėjau, kad elniai kadaise buvo įprasti Lietuvoje – lygiaverčiai taurams, stumbrams ir erniams “. Kita vertus, Vitas Tarnavskis leidinyje „Wiadomości“ rašė, kad Mackevičiaus romanai nėra nepriekaištingi, kai kalbama apie faktines klaidas. Jis pacitavo „Karjeristą“, kur galima pastebėti, kad autorius blogai apskaičiavo laiką. Prieštaravimas yra aiškus. Jis pabrėžia: „Paskutinio Mackevičiaus romano laikų painiava niekaip nesugadino mano skaitymo malonumo. Kol rašytojas turi išsamią, logišką ir giliai išgyventą viso kūrinio viziją – jis gali drąsiai sau leisti tam tikrą skaičių faktinių klaidų, kurias skaitytojas, lygiai taip pat kaip ir autorius, nepastebės.” Labai tiksli pastaba.
Iš Mackevičiaus pareiškimų ar publikacijų galima spręsti, kad jis buvo kiek kategoriškas žmogus. Tai atskleidžiama kai kuriose jo ne visai objektyviose, galbūt skubotose išvadose. Žurnalistui nepatiko Juzefas Pilsudskis. Kai 1939 m. prasideda Antrasis pasaulinis karas, o Lenkija praranda nepriklausomybę, rašytojas pripažįsta, jog Lenkija šį karą pralaimėjo jau 1920 m. Iš dalies jis įžvelgė tame Pilsudskio kaltę, kuris tikėjo, kad jam bus lengviau susitarti su bolševikais nei su „baltaisiais“. „Trumpai tariant: Mackevičius pyksta ant Pilsudskio dėl to, kad 1920 m. metais jis nebuvo pranašas! “, – rašė Gžegožas Eberhardtas,„ Juzefo Mackevičiaus pasakojimų “autorius.
1970 m. tekste „Kas buvo ir ne … (neįrašyta į registrą)“ Mackevičius rašo: „Net Hitleris niekada nevadino okupacijos„ išlaisvinimu “; jis neįsakė savo nužudytiems žydams, nei žmonėms, uždarytiems nelaisvėje, šaukti: „Tik dabar mes esame laisvi ir laimingi“. Tuo tarpu koks užrašas buvo virš didžiausios pasaulyje koncentracijos stovyklos Aušvice vartų? Ar jis negalėjo pamokslauti „Arbeit mach frei“ (t.y. „Darbas išlaisvina “).
Per visą savo rašytojo karjerą J. Mackevičius padarė daug klaidų, kas yra visiškai suprantama. Niekas nėra laisvas nuo klaidų. „Neklysta tik tas, kuris nieko nedaro“, – sako liaudies išmintis. Verta apie tai prisiminti tikrinant gautą informaciją. Kažkieno nuomonė nėra atskleista tiesa, todėl būtina kurti savarankiškus mąstymo procesus.
Vertė Agnieška Masalitė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
