Kaip Mackevičius pateko į Katynę?
1943 m. balandžio 13 d. Berlyno radijas perdavė žinią apie tai, kad Katynėje buvo aptikti lenkų karininkų masiniai kapai. Nors sovietų informacijos biuras nepripažino įvykdyto nusikaltimo ir, be to, atsakomybę už nusikaltimą perkėlė Vokietijos pusei – tiesa vis tiek netrukus išaiškėjo.
Tuo metu Juzefas Mackevičius gyveno su žmona savo nedideliame mediniame namelyje Juodšilių miestelyje. Atsisakęs žurnalistikos, jis dirbo pavėžėju. Tačiau tai jam netrukdė kartkartėmis rašyti antikomunistinius straipsnius „Goniec Codzienny“ – vokiečių periodiniam leidiniui, leidžiamam lenkų kalba. Galbūt dėl šios priežasties Juzefui Mackevičiui buvo pasiūlyta kelionė į Katynę. Publicistas apie tai sužinojo Vilniuje iš savo draugo. Buvęs kolega tik sušnibždėjo, kad vokiečiai juo akivaizdžiai labai domisi ir nori jį pakviestas į kūnų ekshumaciją. Tada Juzefas Mackevičius rašė: „Ši žinia mane užvaldė nuo pirmųjų žodžių. Mano nuomone, tai buvo svarbus dalykas ne tik man asmeniškai, kuriam bus suteikta galimybė savo akimis pamatyti didžiausią šio karo nusikaltimą, bet ir visai Lenkijai, nes neabejotinai tik labai nedaugelis kada nors susidurs su tribunolu ar tiesiog istorijos teismu kaip šios bylos liudytojas “. Rašytojas žinojo, kad kelionė į Katynę yra nepaprastai svarbi, tačiau iš pradžių jis nusprendė susisiekti su Vilniaus AK vadovybe ir paprašyti leidimo. Nuomonės išsiskyrė – kai kurie vienareikšmiškai pareiškė, kad reikia važiuoti, tačiau pogrindžio žurnalistai visų pirma bijojo, kad žurnalistą apgaus vokiečių provokacijos dėka. Nepaisant pritarimo, kol buvo išduotas leidimas kelionei, praėjo penkios dienos.
Tuo pat metu Maskva smarkiai reaguoja į pasiūlymą atlikti tyrimą. Sovietų dienraštis „Pravda“ skelbia straipsnį „Lenkijos Hitlerio pagalbininkai“, kuriame rašoma:
„Šmeižtas siaučia. (…) Lenkijos lyderiai palaikė gudrią Goebbelso provokaciją ir iš tikrųjų palaikė niekingą melą ir šmeižikiškus lenkų tautos budelių išradimus. Todėl nenuostabu, kad Hitleris taip pat kreipėsi į Tarptautinį Raudonąjį Kryžių su siūlymu atlikti nusikaltimo vietos tyrimą, kurį paruošė jo žudymo meistrai“.
Verneris Klau, buvęs vokiečių žurnalistas, labai maloniai priima Mackevičių. Neturėdamas jokių įsipareigojimų, parašų ar apribojimų, jis sako: „Nuvažiuosite ir pamatysite“. Nepaisant to, Vilniuje vykusiame slaptame posėdyje buvo nuspręsta, kad Mackevičiui teks parašyti ir paskelbti straipsnį leidinyje „Goniec Codzienny“. Jis, nepasitikedamas idėja, geriausiu atveju sutiko duoti interviu iškart po savo grįžimo. Rašytojas turėjo tris savaites pasiruošti (daugiausia morališkai), kol tęsėsi sudėtingas susirašinėjimas tarp Berlyno Ostministerium ir fronto vadovybės, gestapo. Tuo metu Mackevičius ieškojo buvusio Vilniaus Universiteto profesoriaus, autoritetinio asmens teismo medicinos srityje – dr. Siengalevičių. Profesorius jį teoriškai paruošė dalykams, kuriuos Mackevičius netrukus pamatė savo akimis. Nepaisant visur esančios sovietinės propagandos, profesorius pareiškė, kad kol kas nemato prieštaravimų Vokietijos pareiškimuose, o ekshumacijos darbams vadovavo daktaras Buhtzas, kuris yra sąžiningas žmogus ir nebūtų pasirašęs savo suklastotos ekspertizės.
Jau 1943 m. gegužės viduryje Juzefas Mackevičius su dviem portugalų ir vienu švedų žurnalistu pasenusio tipo „Ju 88“ lėktuvu skrenda Katynės link. Kaip pats dalinasi prisiminimais: „Kelionė yra ilga, labai ilga, per šalį, kurią sugriovė karas. (…) Bloga, nepatogu sėdėti šioje parašiutininkams skirtoje patalpoje, pykina“. Tai, ką jis netrukus pamatys savo akimis, taps jo pagrindiniu argumentu, įrodančių sovietinio genocido siaubą.
Šaltiniai:
1. https://dzieje.pl/aktualnosci/zbrodnia-katynska
2. http://www.jozefmackiewicz.com/ojm082a.html
3. Józef Mackiewicz “Dymy nad Katyniem”
Iš lenkų k. išvertė Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
