Ką bendro Sergiušas Piaseckis turėjo su Juzefu Mackevičiumi?
Kas nėra girdėjęs apie garsųjį „Raudonosios Armijos karininko Užrašus“ – satyros romaną apie sovietų, o paskui vokiečių okupuotą Vilniaus kraštą 1939–1945 m. Jos autorius Sergiušas Piaseckis dienoraščio forma pateikė raudonosios armijos karininko – Michailo Zubovo – žmogaus, pilnai prisotinto ir manipuliuojamo komunistinės ideologijos, paveikslą. Koks yra šio romano autoriaus ir Juzefo Mackevičiaus santykis, ir kuriuo momentu persipynė šių dviejų svarbių rašytojų likimai?
Iki šiol nepaaiškinamas dalykas Juzefo Mackevičiaus biografijoje yra jo pasmerkimas mirties bausmei 1942–1943 m. Be to, nuosprendį paskelbė specialus AK teismas už tariamą bendradarbiavimą su vokiečiais ir lietuviais, kitaip tariant už kelių straipsnių apie sovietinę Lietuvos okupaciją paskelbimą „Goniec Codzienny“ puslapiuose. Klausimas nesuprantamas, nes Vilniaus apygardos AK vadovybė kiek vėliau davė sutikimą Mackevičiaus bendradarbiavimui su „Goniec Codzienny“ – vokiečių dienraščiu lenkų kalba – dirbant ir tiriant Katynės žudynes. Wlodimiežas Boleckis – knygos „Ptasznik z Wilna“ autorius – manė, kad, nepaisant bendradarbiavimo žurnale, žurnalistas visada stovėjo „nuosekliai lenkų pusėje“. Ši byla palieka daug klausimų be atsakymų, tačiau labiausiai tikėtina teorija yra ta, kad sovietų agentūra buvo už Juzefo Mackevičiaus mirties nuosprendį.
Abiejų rašytojų likimai kertasi, kai paaiškėjo, kad egzekuciją turėjo vykdyti Sergiušas Piaseckis. Tačiau šis AK aktyvistas neprisiekia ištikimybės, aiškindamas tai individualizmu. Tai turbūt buvo ir atsisakymas vykdyti nurodymus, dėl kurių jam kilo abejonių – tiki Marekas Klecelis straipsnyje „Du kultiniai” Vilniaus rašytojai“. Mackevičiaus atveju – Piaseckis atsisako vykdyti bausmę, kuri išgelbsti jo gyvybę. Anksčiau jis domėjosi Mackevičiaus figūra, jo darbu: „Apie Juzefą Mackevičių pirmą kartą sužinojau Lietuvos okupacijos metais, kai jo redaguotoje „Gazeta Codzienna“ pasirodė straipsnis „Šaltas balsas“, kur Mackevičius neabejotinai gynė lenkus nuo lietuvių persekiojimų. Jis atkreipė dėmesį, kad tai yra smerktina net ir teisiniu požiūriu, nes tai kursto vieną gyventojų dalį prieš kitus. Šis straipsnis tuo metu buvo labai drąsus, jis galėjo rimtai pakenkti Mackevičiui, bet padaryti gerą įspūdį Vilniaus lenkų visuomenėje. Galbūt tai buvo priežastis, kodėl Piaseckis kaltinimus Mackevičiui priėmė kaip nepagrįstus.
Įdomu tai, kad Piaseckis ne kartą išgelbėjo Mackevičiaus gyvybę, tai patvirtina laiškas, kuriame rašytojas dėkoja vykdomosios valdžios vadovui už jo išgelbėjimus. Yra žinoma, kad Piaseckis atsisakė vieną kartą vykdyti bausmę, o antrasis įvykis buvo 1943 m. birželio 13 d. Tada jis įsiveržė į gestapo saugomą kabinetą. Tada jis pavogė archyvą, kuriame užfiksuotos Katynės žudynės, kurį parengė Juzefas Mackevičius, ir paties Mackevičiaus pasirašytą protestą dėl kaltinimo bendradarbiavimu su „Goniec Codzienny“. Jei ne tai, publicistą galėjo ištikti toks pats likimas kaip Zygmuntą Andriuškevičių, kuris, suimtas gestapo ir nukankintas, nusižudė kalėjime.
Karo metu Juzefas Mackevičius dar nebuvo išskleidęs sparnų kaip romanistas, taigi, jei biografija būtų pasibaigusi šioje vietoje – pasaulis nebūtų matęs tikrai puikaus ir vertingo kūrėjo. Panašios nuostatos ir požiūriai sujungė jį su Sergiušu Piaseckiu.
Šaltiniai:
1. http://www.magwil.lt/material,sprawa-jozefa-mackiewicza-fakty-%EF%BF%BD-mity-%EF%BF%BD-pomowienia,638.html?fbclid=IwAR1ASO2QD6UOFM0etc-u6yrq3eFC_d1JvLzDkhQsFBRh-Q2v8A0JAKZFPYw
2. http://www.jozefmackiewicz.com/ojm043.htm?fbclid=IwAR3CJomjucYnM-T05PC0BGUtAx_eG0wO1KUyQVgUWvUjC3k3F0Tk5LPd-p0
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
