Juzefo Mackevičiaus romano autentiškumas
Juzefas Mackevičiaus buvo daugiamatė asmenybė: jį tikrai galima vadinti autoriumi, rašytoju, redaktoriumi, žurnalistu, romanistu, istoriku, politiku, antikomunistu, nors jis taip pat buvo apibūdinamas kaip išdavikas ar kolaborantas. Be abejo, jam galima būtų priskirti dar daug vardų, tačiau kadangi kalbame apie kūrybą, tiksliausias terminas būtų: romanistas. Mackevičius praktikavo įvairius literatūros žanrus, tačiau jis visada turėjo vieną pagrindinį tikslą – įamžinti tiesą, užfiksuoti tikrus įvykius savo tekstuose. Bet jis žinojo, kad kronikos parodymas neparodys, kas iš tikrųjų įvyko, kad istorija nebuvo tik faktai ir datos. Kūriniuose svarbų ir dažnai svarbesnį vaidmenį vaidino žmogaus emocijos ir psichinės būsenos. Rašytojas suprato, kad norėdamas užfiksuoti tikrą istoriją, jis turi derinti žmogaus patirtį su faktais – todėl jam patiko rašyti romanus.
Jo darbai visada buvo grindžiami istorinėmis žiniomis, rašydamas jis naudojo šaltinius, dokumentus, liudininkų pasakojimus ir prisiminimus. Juzefas Mackevičius iš pradžių naudojo tikroviškos prozos konvenciją. Jo romanai yra įvairių pasakojimo būdų (pasakojimo, žanro ir kompozicijos) mozaika. Pasakodamas apie herojų likimą, jis naudoja pasakojimą, apsiribojantį paties herojaus žiniomis, o rašydamas apie istorinius faktus radikaliai keičia šią perspektyvą. Jis naudojasi kronikos, mokslinių tyrimų, reportažų konvencija, o pasakotojas turi išsamias, specialias istorines žinias. Šis pasakojimo perspektyvos pokytis yra būdingas ir originalus Mackevičiaus romano meno bruožas. XX a. proza pritaria vieno, nuosekliai laikomasi konvencijos pasirinkimui. Istorija pirmiausia yra pasakojimas apie pasaulį, kurį suvokia konkretus individas – tai yra iš subjektyvios, visada individualios perspektyvos. Tuo tarpu Mackevičius šias ambicijas vertina be kalbų. Kai reikia, jis susiaurina savo perspektyvą pagal veikėjo regėjimo sritį, kitu metu praneša apie slapčiausius pokalbius, susitarimus, faktus ir įvykius. Būna, kad Mackevičiaus romanų fragmentai šokiruoja savo „neliteratūriniu pobūdžiu“: dokumentų citatos, žurnalistinis stilius, pabrėžtinos tezės. Tačiau reikia atsiminti, kad tai yra romano dėsnis, kaip rašė Tolstojus, Dostojevskis, Thomasas Mannas ir daugelis kitų realistinio pasakojimo meistrų.
Mackevičiaus romano tema yra istoriniai procesai: lenkų-bolševikų karas, tautiniai konfliktai Abiejų Tautų Respublikos rytuose, sovietų ir vokiečių okupacija šiose vietovėse ir visų pirma atskirų žmonių likimas, įsipainiojęs į įvykių ir ideologijos sūkurius. „Romanuose istorinių įvykių fone“, – sako Mackevičius, – mane domina tai, ką aš vadinu žmogaus likimo akistata su istoriniu dokumentu”. Jis naudoja išgalvotų veikėjų suvedimo į tiesioginį kontaktą metodą ne tik su realiais įvykiais, bet ir su tuo metu veikiančiais realiais žmonėmis.
Remdamasis XIX a. literatūra, jis tikėjo, kad jos užduotis taip pat yra skleisti žinias apie pasaulį. Mackevičiaus kaip rašytojo siekis buvo pasakyti, kaip buvo. Jį domino ne tiek paslėpta individo psichologija, kiek po daugelio metų paslėpti istoriniai įvykiai. Taigi jis griovė mitus ir legendas ir ėmėsi temų, kurios pažeidė kolektyvinės istorinės vaizduotės stereotipus.
Mackevičius buvo neribotos literatūrinės kūrybos laisvės šalininkas. Pasak rašytojo, žemėje yra tik viena tikrovė. Norint kuo labiau priartėti prie tiesos, nepakanka jai pritaikyti vienos iš literatūrinių rūšių šablono. Nesuskaičiuojami veiksniai veikia visumą. O kartais jų reikėtų ieškoti įvairiose srityse ir keliuose. Mackevičius sukūrė savo rašymo stilių, kad aiškiausiai apibūdintų tiesą, o tai pavertė jį autentišku rašytoju ir liko ištikimas savo tikslams.
Šaltiniai:
1. https://culture.pl/pl/tworca/jozef-mackiewicz
2. „Ptasznik z Wilna: o Józefie Mackiewiczu” Jerzy Malewski
3. http://www.nowastrategia.org.pl/jozef-mackiewicz-pisarz-wyklety/
Vertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
