Juzefo Mackevičiaus privatus gyvenimas
Juzefas Mackevičius išsiskyrė ne tik turtingu politiniu, bet ir privačiu gyvenimu. Po dviejų didžiausių nesėkmingų santykių giliausius jausmus jautė Barbarai Toporskai. Jie susipažino laikraščio „Słowo“ redakcijoje – galima sakyti, kad juos suvienijo aistra rašyti. Nors yra tam tikrų abejonių, ar jiems pavyko užmegzti oficialius santykius, negalima paneigti, kad juos vienijo ypatingas jausmas.
Pirmoji Mackevičiaus žmona buvo Antonina Kopańska – mokytoja, su kuria susituokė 1924 m. Jiems gimė dukra Helena, tačiau jų santykiai nutrūko po kelerių metų. Vėliau jis trumpam bendravo su Wanda Żyłowska, su kuria susilaukė dukters Idalijos. Nepaisant sunkumų santykiuose su savo dukrų motinomis – Mackevičius niekada nepamiršo dukrų – jis finansiškai palaikė jas, siuntė siuntinius (beja, už siuntinių ir laiškų bei kalėdinių atvirukų siuntimą buvo atsakinga būtent Barbara). Su Barbara jis susipažino maždaug 1935 m., kai kovojo su lengva egzistencine krize. Žaidimai aludėse nustojo jį linksminti, jis rašė: „Visada ta pati kompanija, neįdomūs pokalbiai. (…) Jaučiamas rūgštus kvapas iš virtuvės. Visur tvanku, daug dūmų, girtumo ir nuobodybės“. Būtent tada laikraščio „Słowo“ komandoje pasirodė Barbara, kuri jam įkvėpė naujos gyvybės. Tokiai nuomonei pritarė Karolis Zbyszewskis, kuris tekste „Juzefas Mackevičius kasdienybėje“ priminė: „Karo jaunimas, Vilniaus krašto kampo monotonija išniro Juzefą. Jis labai daug gėrė, buvo tingus ir barzdotas. Laimei, Barbara Toporska atvyko iš Poznanės. Ji tapo jo antrąja žmona ir perdarė jį, išgelbėjo. Juzio apsigyveno, pradėjo keliauti, skraidyti po visą Lenkiją ir rašyti straipsnius. Gerus, geresnius ir geriausius“.
Juzefo ir Barbaros santykiai gali būti laikomi visaverte partneryste. Provokuojanti ir prieštaringai vertinama rašytojo veikla buvo kiek pavojinga, tačiau visame tame Barbara jį palaikė. Ar tai buvo namai Juodšiliuose, kurie buvo nupirkti už jos pinigus; ar tai buvo persikėlimas iš Romos į Londoną, kur jų pajamų šaltinis buvo fizinis žmonos darbas, o Juzefas siekė įsitvirtinti kaip žurnalistas. Jie taip pat išgyveno didžiausią skurdo laikotarpį viešėdami Miunchene: „Keletą gerų metų pabuvę Miunchene, jie buvo pasmerkti gyventi daugiausia iš rašytojo honorarų, o toks rašytojo-emigranto gyvenimas Vakaruose buvo beveik prilyginamas savižudybei…“
Barbara visada tvirtai stovėjo šalia savo vyro, gindama jį nuo visų šmeižtų. Jo knygos „Faktai, gamta ir žmonės“ įžangoje ji apie jį rašė: „Juzefas Mackevičius buvo beveik instituciniu nuskriaustųjų ir sužeistųjų gynėju. Tai neturėjo nieko bendra su „sociumu“, nieko bendro su socializmu, nieko bendro su „socialiniu teisingumu“. Tai buvo apie politinį teisingumą“. Net prieš pat mirtį, jau sunkiai sirgdama, 5-ajame „Kultura“ numeryje ji parašė laišką, kuriame ginė tiesą apie jų gyvenimą.
Pora turėjo būti palaidota kartu Rasų kapinėse su viena sąlyga, įtraukta į Barbaros testamentą: „Bet kokiomis aplinkybėmis draudžiu urną su vyro pelenais vežti į Lenkijos Liaudies Respubliką arba į sovietinį Vilnių. Tai turi likti Andrzejaus Bobolos lenkų bažnyčios kriptoje, kol jo gimtasis miestas bus išvaduotas iš komunistinio režimo“. Abiejų urnos atsirado Londone ir ten liko.
Šaltiniai:
1. Grzegorz Eberhardt “Pisarz dla dorosłych. Opowieść o Józefie Mackiewiczu”
2. Karol Zbyszewski “Józef Mackiewicz na co dzień”
Išvertė: Joana Zavalska
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
