Juzefo Mackevičiaus kūryba
Juzefas Mackevičius savo kūryboje palietė opiausias XX amžiaus problemas – tiek socialines, tiek politines. Jis ėmėsi kitų rašytojų praleistų temų. Po savęs jis paliko didžiulį palikimą ne tik apimties, bet ypač turinio prasme. Kas turėjo įtakos J. Mackevičiaus kūrybai?
Visų pirma, laikotarpis, kuriuo jis gyveno – XX amžius, okupacijos ir karai. Rašytojo jaunystė atėjo per I pasaulinį karą, kuriame jis dalyvavo kaip savanoris. Tarpukaris buvo rašytojo brendimo laikotarpis. Tačiau kitas karas padarė jį Katynės žudynių ir Pasienio tragedijos liudininku. Antroje gyvenimo pusėje buvo priimtas nelengvas sprendimas emigruoti ir palikti tėvynę, dėl kurios taip daug kovojo.
Tarpukariu Mackevičius yra žurnalistas ir reporteris. Tuo metu rašytojas daug keliavo po Rytų pasienio kraštus. Kelionės pasekmė tapo publikacijos „Žodyje“, kurias vėliau jis įtraukė į rinkinį pavadinimu „Pelkių maištas“ (1938). Jame jis pristatė tikrąją gyventojų padėtį: skurdą, nacionalinius konfliktus, ekonominę situaciją ir valstybės valdymą.
Antrojo pasaulinio karo metais Mackevičius su žmona apsistoja Juodšilių miestelyje. Ten jis turi dvi profesijas. Sovietų okupacijos metais buvo atimta leidybos teisė, todėl dirba medkirčiu ir vežėju. Vokiečių okupacijos metais jis sulaukia pasiūlymo redaguoti vokišką žurnalą lenkų kalba – rašytojas kategoriškai atsisako. Nepaisant to, „Goniec Codzienny“ jis paskelbė keletą antikomunistinio turinio straipsnių, pasirašydamas juos inicialais J.M.
1943 metais Juzefas Mackevičius nuvyko į Katynę, kur matė lenkų karių kapų ekshumavimą. Savo patirtį jis įtraukė į interviu pavadinimu „Aš mačiau savo akimis“, kuris buvo paskelbtas leidinyje „Goniec Codzienny“. Savo atsiminimus jis įtraukė ir į knygą „Dūmai virš Katynės“, taip pat redagavo leidinį „Zbrodnia Katyńska dokumentų šviesoje“. Jis atsitiktinai tapo vokiečių įvykdyto žydų nužudymo Paneriuose liudininku, kurį taip pat užrašė „Paneriai-bazė“ ataskaitoje.
Bėgdamas nuo 1944 m. pakartotinės sovietų okupacijos, Mackevičius su žmona išvyko iš Vilniaus. Juzefo Mackevičiaus emigrantų kūryba yra turtinga, be šimtų straipsnių, pranešimų ir prisiminimų, publikuotų emigracijos žurnaluose, jis leido savarankiškai, brošiūras „Optimizmas nepakeis mums Lenkijos“, „Laisvosios Europos radijo stotis sako. …“ (1968), „Mįslės tęsėsi“ (1975), Trust Nr. 2 (1976). J. Mackevičius emigracijoje leidžia istorinius ir politinius romanus: „Karierowicz“, „Kelias į niekus“ ir „Nereikia garsiai kalbėti“, „Kairė laisva“, „Kontra“, „Pulkininko Miasojedovo byla“, pats išleido „Provokacijos pergalę“. Išleidžia apsakymų rinkinį „Po kiekvienu dangumi“ (1964). Mackevičius skiria dvi knygas Vatikano politikai komunizmo atžvilgiu. 1972 metais išleidžia knygą „Kryžiaus šešėlyje“, o po trejų metų, tęsdamas Bažnyčios politikos giją, išleidžia knygą „Vatikanas raudonos žvaigždės šešėlyje“.
Tremtyje taip pat buvo išleisti du atsiminimų tomai „Brangioji Ponia“ (1984) ir „Faktai, gamta, žmonės“ su plačia žmonos Barbaros įžanga.
J. Mackevičius daug dėmesio skyrė žurnalistikai, ypač domėjosi politine žurnalistika.
J. Mackevičius nekūrė savo ideologijos, o įėjo į istoriją kaip negailestingas komunizmo kritikas, tiesos gynėjas, nepagailėjęs nei vadovų, nei politinių partijų, net Vatikano ar Bažnyčios. Jis akylai stebėjo vykstančius įvykius ir apie juos pranešė.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
