Juzefas Mackievičius apie Varšuvos sukilimą
Juzefas Mackievičius nepasmerkė sprendimo pradėti Varšuvos sukilimą. Jis manė, kad Lenkijos emigracinė vyriausybė turėtų panaudoti per sukilimą pralietą lenkų kraują sunkiose derybose su sąjungininkėmis šalimis – JAV ir Didžiąja Britanija. Pasaulio visuomenė plačiai informavo apie sukilimo eigą. Ji tikrai buvo didvyriškų lenkų pusėje. Dar niekada karo metais pirmuosiuose laikraščių puslapiuose apie Lenkiją nebuvo tiek informacijos, kiek tuo metu.
Rašytojas puikiai suprato, kad sovietai jau 1941 m. labai norėjo, kad Krašto Armija pradėtų sukilimą prieš Vokietiją, kad sovietų radijo stotys išprovokuotų kovą, nors jų veiksmingumo Lenkijos visuomenei nereikėtų perdėti.
Juzefas Mackevičius grįžo prie Varšuvos sukilimo temos straipsnyje „Varšuvos sukilimas iš kitos pusės“, paskelbtame Londono „Wiadomości“ 1947 m. Nr. 20 (59). Varšuvos sukilimui buvo skirta daug tekstų emigracijos žurnaluose, tačiau „Kelio į niekur“ autorius tikėjo, kad visi tekstai nepalietė reikalo esmės – jie taip pat vengė vienareikšmio teiginio, kad sovietai yra mūsų priešas kaip vokiečiai, kad terminas „“ mūsų sąjungininkų sąjungininkas“ jiems apibūdinti. Tokį požiūrį jis laikė sukilimo prasmės iškraipymu.
Juzefas Mackevičius pasakoja apie savo išgyvenimus Varšuvoje prieš pat sukilimo protrūkį. Išėjo beveik paskutinę akimirką – liepos 31 dieną 12 val. Taigi jis gerai žinojo situaciją keliasdešimt valandų iki „W“ valandos.
Po karo Juzefas Mackievičius neprisijungė prie gausaus Varšuvos sukilimo tremtyje inicijavimo fakto kritikų, tačiau apkaltino daugelį Krašto Armijos vadovų ir politikų nesugebėjimu mąstyti tautos interesais, valstybe. Jis turėjo drąsos abejoti autoritetu, pavyzdžiui, buvęs vidaus armijos vadu Tadeušu Bor-Komorovskiu. Mackevičius nesutiko tylėti vardan „aukštesnių politinių priežasčių“. Prisirišimas prie tiesos jam sutrukdė tai padaryti.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
