Juzefas Mackevičius. Patikimas istorijos liudininkas
Juzefas Mackevičius, kaip rašytojas, norėjo būti patikimas istorijos, kurioje jis dalyvavo, liudytojas. Jis kūrė remdamasis savo žiniomis, tačiau taip pat naudojo istorinius šaltinius, dokumentus ir liudytojų parodymus. Štai kodėl jo kūrinių turinys įvairiais būdais siejamas su jo paties biografija ir su aplinkinių žmonių biografijomis.
1942 m. Juzefas Mackevičius vyksta į Katynę liudyti lenkų karių ekshumacijos. Grįžęs jis paskelbia savo interviu „Goniec Codzienny“ „Mačiau savo akimis“, kuriame jis dalijasi šokiruojančia Katynės istorija. Juzefas Mackevičius prie nusikaltimo temos grįš dar ne kartą. 1948 metais buvo išleista knyga „Katynės žudynės dokumentų šviesoje“, kurią inicijavo ir redagavo pats rašytojas.
Juzefo Mackevičiaus kūrybai įtakos turėjo ne tik šalyje vykstantys įvykiai, bet ir gyvenamoji vieta. Kaip jis pats rašo savo esė: „Man teko nelaimė gyventi, tiesa, antrajame geležinkelio maršrute, besišakojančiame iš Vilniaus, bet tik aštuonis kilometrus nuo Panerių. Iš pradžių tokioje karo prisotintoje šalyje (…) mažai dėmesio buvo skiriama strėlėms, kurios, kad ir iš kur būtų kilusios, jau buvo įsipainiojusios į įprastą pušų ošimą, beveik kaip pažįstamo lietaus ritmas, daužantis į langą rudenį. Nuo šių kalvų jie aidėjo į daugelio kilometrų ratą, pavienius šūvius, trumpus, neramius, tankius, kartais trunkančius daug valandų arba pakaitomis barškančius kulkosvaidžių pliūpsnius “. (…) Vasarą negalėjome valgyti verandoje, kai Paneriuose prasidėjo šaudymas. Ne iš pagarbos kažkieno mirčiai, bet tiesiog bulvės su pienu nenorėjo kažkaip leistis gerkle. Atrodė, kad visa vietovė lipni nuo kraujo. “
Būdamas tremtyje rašytojas savaitraštyje „Orzeł Biały“ skelbia reportažus-istorijas „Ponary-Baza“ ir „Dymy nad Katyniem“. Tai prisiminimai apie karą ir masines egzekucijas Ponaruose prie Vilniaus. Česlovas Milošas knygoje „Medžiotojo metai“ įvertino šiuos tekstus: „Kol egzistuoja lenkų literatūra, šiuos du dvidešimtojo amžiaus siaubo įrašus reikėtų nuolat prisiminti“.
Svarbiausi rašytojo darbai taip pat apima jo romanus (Pulkininko Miasojedovo atvejis (1962), Lewa wolna (1965), Kelias į niekur (1955), Nereikia garsiai kalbėti (1969), Kontra (1957). Romanuose pateikiama to meto istorijos panorama: carizmo žlugimas (pulkininko Miasojedovo atvejis), Lenkijos ir bolševikų karas, sovietų Kresų okupacija po 1939 ir 1945 metų (Kelias į niekur, Nereikia garsiai kalbėti) ir galiausiai SSRS pergalė po Antrojo karo, užantspauduota genocidu (Kontra).
J. Mackevičiaus tikslas buvo epiškai perteikti žinias apie pasaulį ir istorinius įvykius. Autorius rašo išgalvoto dokumento pavidalu. Tai tikslus, objektyvus dokumentas. Sutelkdamas dėmesį į faktus, jis jų nekomentuoja. Įvykių vertinimą jis palieka skaitytojui.
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
