Juzefas Mackevičius – nuolatinis tiesos ieškojimas
Juzefas Mackevičius užsibrėžė savo pagrindinį tikslą pasakyti tiesą bet kokia kaina. Jis vertino patikimą ir tikrą istoriją. Jis drąsiai griovė legendas ir mitus, neatsižvelgdamas į tai, ar kam nors tai patinka, ar ne. Juzefas Mackevičius turėjo milžiniškų istorinių žinių, todėl labai kritiškai vertino politiką, netgi buvo antipolitiškas. Visada pasisakydavo prieš programas ir partijas, o visas jo darbas yra 20-ojo amžiaus politikos kaltinimas, kurio tikslas – deformuoti ir sunaikinti asmenų ir tautų gyvenimą.
Mackevičius manė, kad komunizmas yra tam tikra psichologinė epidemija – „maras“. Pabrėždavo, kad problema yra ne rusų sieloje, ne Ivano Rūsčiojo ar Čingischano tradicijose, o „baisiame žmogaus charakterių pažeidimo išradime, kuriam bolševikų sistema turi patentą, saugomą visoms tautoms, neatsižvelgiant į rasę ar kultūrinį lygį“. Jis aprašė komunistinės sistemos baisumus, tame tarpe romane „Kelias į niekur“ arba reportažuose „Paneriai-bazė“, „Dūmai virš Katynės“ ir „Katynės žudynės dokumentų šviesoje“.
Mackevičius netgi niekino visą Vilniaus inteligentų, rašytojų ir žurnalistų grupę, kuri bendradarbiavo su Maskva ir skleidė propagandą. Tai buvo buvę „Kurier Wileński“ bendradarbiai, įskaitant Anatol Mikułko ir Jerzy Maśliński. Mackevičius su gėda pažymėjo uolaus Vilniaus žurnalistų ir sovietų valdžios bendradarbiavimo pavyzdžius.Tokios antikomunistinės pažiūros nebuvo sutinkamos palankiai, priešingai, jos turėjo pasekmių. Nors Mackevičius sustabdė kultūrinę veiklą, 1941 m. balandžio mėnesį jį suėmė NKVD. Buvo įkalbintas dirbti „literatūrinėje“ spaudoje, tačiau rašytojas atsisakė bendradarbiauti ir tada buvo atleistas. Tada jis žinojo, kad turi savo laisvės likučių ir greičiausiai atsidūrė lageryje. Rašytoją išgelbėjo Vokietijos kariuomenė, kuri greitai artėjo prie Vilniaus ir sustabdė žmonių trėmimą į rytus.
Vokietijos kariuomenei įžengus į Vilnių, Mackevičius buvo pakviestas redaguoti žurnalą. Žinoma, jis atmetė šį pasiūlymą ir, nors nenorėjo bendradarbiauti su vokiečiais, manė, kad periodinis leidinys lenkų kalba turėtų būti leistas. Leidinyje „Goniec“ jis išleido net kelis tekstus. Turėjo keletą priežasčių, kodėl išdrįso rašyti vadinamuosius „vokiečių valandėlėse“. Pirma, jam reikėjo rašyti, buvo kūrėjas ir norėjo publikuoti savo kūrinius. Antra, ir svarbiausia, jis turėjo galimybę duoti realų komunistinės tikrovės liudijimą. Vokietijos valdžia leisdavo skelbti viską, kas buvo susiję su sovietų okupacija, kurią Mackevičius noriai naudojo. Trečioji priežastis buvo įsitikinimas, kad negali atsitikti nieko blogesnio už tai, kas įvyko, tačiau ši iliuzija greitai dingo – pasirodė, kad vokiečiai buvo tokie pat pavojingi okupantai kaip ir sovietai. Mackevičius savo kūrinius spausdino leidinyje „Goniec Codzienny“, nes šis laikraštis turėjo didžiausias tiražą. Rašytojas norėjo bet kokia kaina skleisti tiesą.
Vėliau „Goniec“ leidiniai tapo pagrindiniu vadinamosios Mackevičiaus bylos pretekstu. 1942–1943 m. sandūroje specialusis Armijos Krajovos teismas nuteisė Juzefą Mackevičių. Kai kurie AK kariuomenės kariai priešinosi absurdiškam nuosprendžiui, kuris, laimei, niekada nebuvo įvykdytas.
Be to, rašytojas savo straipsniuose smerkė ne tik sovietus, bet ir kritikavo Lenkijos valstybės politiką. Jį imta laikyti „politiškai nekorektišku“, straipsniuose išreikšdavo prieštaravimą susitarimui su sovietais, Sikorski-Mayski pakto pasirašymui ir kt.
Juzefą Mackevičišžų žavėjo tiesa, kuri toli gražu nebuvo visada graži ir maloni. Mat jis tikėjo, kad įdomi yra tik tiesa, o tuo labiau – kad ji yra spalvingesnė, įdomesnė, įvairiapusė ir šokiruojanti nei įsivaizduojami romanai. Dėl to, kad jis garsiai kalbėjo apie nepatogius reikalus, neskirstydamas žmonių ir įvykių į savus ar svetimus, jis turėjo daug priešų: komunistų, Pilsudskio pasekėjų , katalikų ir „gerųjų lenkų“.
Vertė: Agnieška Masalitie
Šaltiniai:
1. http://www.jozefmackiewicz.com/main.htm
2. Jerzy Malewski, „Ptasznik z Wilna o Józefie Mackiewiczu”
3. Grzegorz Łukomski „Józef Mackiewicz (1902) Intelektualista u źródeł antykomunizmu ideowego”
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
