Juzefas Mackevičius Katynėje
Juzefas Mackevičius kartu su lenkų delegacija iš vadinamosios Generalinės Vyriausybės ir trimis kitais žurnalistais 1943 m. gegužės viduryje nusileido Katynėje. Vėliau, važiuodamas maršrutu, kuriuo 1940 m. pavasarį važiavo lenkų karo belaisviai, jam kilo tik viena mintis: „Čia, čia, čia žmonės ėjo tuo pačiu ar panašiu pavasariu. Apie ką jie galvojo? Ką jie šnibždėjo?”
Jie atvyko kai buvo iškasti visi septyni kapai. Pirmas dalykas, kurio niekas nebūtų praleidęs, buvo baisus lavonų kvapas. Ekshumacijos aktas buvo atliktas taip, kad specialieji darbuotojai iš duobių išnešdavo lavonus ir padėdavo juos eilėmis ant žemės. Prapjaudavo atviras kišenes ir batų viršutines dalis peiliais, kur dažnai būdavo slepiami įvairūs daiktai. Viskas, kas sudarė tapatybę, įrodymus ar materialinę vertę, buvo sudėta į vokus su pasirinktu numeriu, o kitas toks pats registracijos numeris buvo pritvirtintas prie kūno ir padėtas kitoje eilėje. Jau šiuo metu tai padarė didžiulį įspūdį Mackevičiui: „Gyvas žmogus, gyvenantis net tokiomis primityviomis sąlygomis, kokias primeta sovietų lageriai, naudoja daugybę įvairiausių niekučių. Tai šepečiai, šukos, degtukai (…) Iš vieno mano akivaizdoje buvo išnešta netgi prezervatyvų dėžutė su aiškiai įspaustu fabriko pavadinimu ir ta gėdinga, intymi jo gyvenimo detalė, nuplėšta čia, šiame siaubingame miške, dvokiant ir mirštant, žmogui, kurio kaukolė buvo perverta kulka, jis atrodė siaubingai žmogiškai šio nežmoniško nusikaltimo fone.”
Šokiruojantys ir, galima sakyti, traumuojantys vaizdai sukėlė daugybę minčių, apmąstymų ir emocijų, įskaitant neapykantą komunistinei sistemai. Žudynės, įvykdytos lenkų karininkams Katynėje, buvo esminės autoriui iš dalies dėl to, kad neabejotinai pristatė siaubingą sovietinės ideologijos veidą. Jis rašė: „Baisu. Rankos ir kojos susikibusios, suspaustos kaip volelis. Pilkę, negyvi, eilė po eilės, šimtą po šimto, nekalti, be gynybos kariai. Virtuti Militarį kryžių galima pamatyti pačiame priekyje. Galva numesta draugui ant bato. Kitas – veidu į apačią. Šis vis dar yra su kepure. Išimtis. O ten toliau visi su paltais ir neatpažinsi masėje. Tikrai: masė – mėgstamiausias sovietų žodis“.
Lavoną, kurį pamatė Mackevičius, rodė šūvio pakaušyje požymius. Šūviai karininkams buvo paleisti iš arti iš 7 mm kalibro pistoleto. Kai kurioms aukoms buvo suduotos durtinės žaizdos. “Dar vieną ir kitą, ir vėl, ir vėl jie palaikus veža atvirkštine tvarka – nuo kapo viršaus iki apačios, lygiai taip, kaip anksčiau užpildydavo iš apačios į viršų.
Grįžęs iš Katynės, Juzefas Mackevičius, kaip susitarė, davė interviu leidiniui „Goniec Codzienny“, kur jis pasakojo ir aprašė savo įspūdžius. Arba, kaip jis teigė, patirtis: „Nežinau, ar galite tai pavadinti „įspūdžiu “. Įspūdis susidaro dėl kai kurių, dažniausiai vieno įvykio ar fakto, savaime riboto. Smolenskas, kurį mačiau, Katynė, nusikaltimai, lavonai, griuvėsiai, patirtą bolševizmą ir laiškus, vaikų laiškai tėvams, kurie prasideda žodžiais: „Mielas tėvelį“ arba „Mielas tėve“, šiandien iškasti iš suspaustų, dvokiančių kūnų krūvų, iš šio mirties purvo ar pusiau išdžiuvusių lenkiškų uniformų… Taip, visa tai kartu sukuria savotišką ilgą asociacijų, minčių, apmąstymų grandinę, giliai nugrimzdusią į siela. Nepavadinčiau to įspūdžiu. Tai daugiau patirtis “.
Be savo jausmų, jis taip pat pateikė nuotraukų bylą – ekshumacijos proceso reportažą, taip pat keletą daiktų iš įvykio vietos: mažą medinį portsigarą su trimis gerai išsilaikiusiomis cigaretėmis; sagos su ereliais; sovietinis laikraštis 1939 m. gruodžio mėn.leidimo; popieriniai 2 zlotai; kulka, paimta iš kaukolės; majoro pečių diržai su skaičiumi trys ir kapitono diržas. Visi daiktai atrodė panašiai – susmulkinti, purvini ir, svarbiausia, dvokiantys mirtinu melu.
Mackevičius paminėjo, kad šio nusikaltimo auką apibūdino ne uniformos ir ženkleliai. Didžiausią vertę atpažinti kūną turėjo suvenyrai, kuriuos karininkai slėpė kišenėse, batų paduose ir pamušaluose. Prie lavonų buvo rasta 3300 laiškų ir atvirukų, kuriuos jie gavo iš savo artimųjų šalyje, ir keletą parašytų, bet neišsiųstų – į šalį. Nuo žmonų ir žmonoms, nuo vaikų ir vaikams, nuo motinų ir motinoms. „Kaip svarbi atrodė mano sūnaus žinia, kuri barškėjo ant sovietinių geležinkelių bėgių, dar prieš kelias dienas iki jo baisios mirties, kai ji pasiekė jo tėvą:„ kai grįši “,„ kai būsime kartu“ arba „pamatysi “. „Tėtis pamatys“ … Ne !! daugiau niekada nematys! Vaikai yra kupini pasitikėjimo. Jie tiki gera pabaiga, savaime suprantamu grįžimu namo. Juose slypi tokia tikėjimo ir ilgesio dozė, kad skaitant šias raides, ten Katynėje, per prakirstas kaukoles, gerklėje užspringsta kažkokios karčios seilės. Savo akimis mačiau, kaip lavonų krūvoje atrodė tas, kuriam (laiškas) adresuotas. Sulankstė šį vaikišką laišką, parašytą pieštuku, didžiosiomis raidėmis, kruopščiai sulenkė ir paslėpė piniginėje. Tik dabar jis buvo išgautas iš dvokiančios duobės. Bet nemanau, kad tai parašyta veltui. Šiandien jis yra peradresuotas į Dievo vardą ir šaukiasi keršto “.
Šaltiniai:
1. https://dzieje.pl/aktualnosci/zbrodnia-katynska
2. http://www.jozefmackiewicz.com/ojm082a.html
3. Józef Mackiewicz “Dymy nad Katyniem”
Išvertė Agneška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
