Juzefas Mackevičius ir jo „nacionalinė idėja“
Juzefas Mackevičius gimė tragiškoje epochoje, jam teko išgyventi karus ir sunkius laikus, galiausiai emigraciją. Kai matome šiuos įvykius atgaline data: ginkluoti konfliktai, valdžios pasikeitimas, okupacijos ar deportacijos, galime susidaryti įspūdį, kad tai mus neliečia. Žinoma, galime įsijausti į biografijas ar įvykius, tačiau tai nėra tas pats, kas pajusti karo tragediją savyje. Mackevičius buvo ne tik įvykių liudininkas, bet ir istorikas, todėl žinojo, kad užfiksuoti įvykius ir prisiminimus yra labai svarbu. Tikrovę jis interpretavo kitaip nei vidutinis vilnietis, nes žinojo, kas yra, kas vyksta ir ką gali atnešti rytojus. Jis dažnai buvo neteisingai suprastas ir nemėgtas dėl savo nuomonės. Tarp lenkiškos visuomenės ginčytiniausia buvo vadinamoji Mackevičiaus „nacionalinė idėja“.
Prieš invaziją į Lenkijos Respubliką Vokietija ir Sovietų Sąjunga 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašė nepuolimo sutartį, vadinamą Ribentropo-Molotovo paktu. Po kelių vėlesnių pakeitimų sutartis pažymėjo abiejų šalių įtakos liniją: Trečiojo Reicho įtakos sfera dalį Lenkijos ir Lietuvos Sandraugos apėmė su Liublino regionu ir rytine Mazovijos dalimi, o Baltijos valstybės, Besarabija ir rytinė Lenkijos dalis su Vilniumi atiteko SSRS. Lenkijos Respublika neturėjo jokių realių galimybių kovoti su abiejų pusių agresorių išpuoliais, tačiau žmonės bandė kovoti su okupantais, deja, nesėkmingai. Netrukus (spalio 10 d.) Vilniaus kraštas buvo perduotas Lietuvai mainais už sutikimą dislokuoti sovietų garnizonus jos teritorijoje.
1939 m. Rugsėjo 19 d. Mackevičius kartu su minia pabėgėlių, kaip ir jis pats, paliko Vilnių. Po kelių dienų jis išvyksta į Kauną, kur spalio 14 dieną Lietuvos laikraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbė straipsnį „Mano Vilnius“. Pagrindinė straipsnio gija buvo išreikšti džiaugsmą, kaip lietuviai užėmė Vilniaus kraštą. Mackevičius manė, kad tuo metu tai buvo vienintelė pagrįsta ir galima alternatyva sovietinei okupacijai. Vilniaus kraštas jau anksčiau tapo kultūrinė bendruomenė su lietuvių tauta LDK, todėl šioje situacijoje, pasak jo, Vilniaus pridėjimas Lietuvai buvo vienintelis priimtinas sprendimas. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Lietuva nebuvo nė mažiausia grėsmės lenkų egzistencijai, o komunizmas ir nacizmas buvo mirtina grėsmė.
Lenkai straipsnį suvokė kaip tautos išdavystę. Mackevičiaus pareiškimas buvo intelektualo, neabejotinai pakilusio virš Vilniaus standartų, balsas. Tekstas buvo visiškai nesuprantamas bendro suvokimo, jo postulatai išaugo už tuometinių socialinio suvokimo galimybių ribų. Straipsnyje buvo daug valdžios kritikavimo, taip pat teiginys, kad vilniečiai matė daug kariuomenės įžengimą į miestą, tačiau jie nuoširdžiai sutiko Lietuvos kariuomenę.
Taip rašydamas Mackevičius vengia cenzūros ir pabrėžia, kad didžiausia pagarba atiduoda armijai, kuri išsivadavo iš komunizmo, nepaisant išlaisvintos tautos tautybės. Taip jis bando perteikti mintį, kad negali būti blogiau nei komunizmo laikais. Autorius negalėjo tiesiog rašyti, nes cenzūra būtų viską ištrynusi.
Lietuviams perėmus Vilniaus kraštą, lietuvinimas prasidėjo beveik iš karto. Buvo likviduotos Lenkijos politinės, socialinės ir kultūrinės organizacijos, taip pat uždarytos lenkiškos mokyklos. Nepaisant daugybės lietuvių provokacijų, lenkų kultūra, be kita ko, plėtėsi. Buvo leidžiama lenkų spauda, veikė 2 teatrai. 1939 m. lapkričio 25 d. J. Mackevičius grįžta į Vilnių ir pradeda dirbti dienraštyje “Gazeta Codzienna”. Leidimą finansavo Lenkijos tremties vyriausybė, o pats buvo rašomas „nacionalinės idėjos“ dvasia.
Čia kilo dar vienas konfliktas tarp Mackevičiaus ir kairiųjų, susijusių su „Kurier Wileński“. „Nacionaline idėja“, kuri buvo tokia artima Mackevičiui, buvo siekiama sukurti valstybinę instituciją tarp dviejų priešiškų stovyklų – vokiečių ir rusų -, kuri galėtų kariauti dviem frontais. Tai yra sukurti tokią valstybių sąjungą, kurios niekada negali okupuoti komunistai ar naciai, bet būtų skirta, kaip rašė autorius, „apginti tautas, gyvenančias tarp Rusijos ir Vokietijos, ne tik nuo kiekvieno iš šių priešų atskirai, bet net ir užpuolus mus ( …) tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų”.
„Nacionalinė idėja“, kaip teigė Romeris, tai idėja integruoti buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę politiniu, socialiniu ir ekonominiu požiūriu, o kiekvienas turi išsaugoti savo kultūrą ir tautybę. Tačiau „tautiškumo“ idėja lenkus privertė jausti grėsmę. Buvo daug erzinančių temų, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus, Tado Kosciuškos, Juzefo Ignaco Kraševskio ir kt. Tačiau Mackiewiczius ieškojo supratimo gijos ir tikėjo „nacionaline idėja“. 1940 m. pradžioje Kauno universiteto profesorius, lenkas Michalas Romeris, lenkas nuo gimimo, lietuvis iš pašaukimo, inicijavo iš inteligentų sudaryto „Lenkijos ir Lietuvos diskusijų klubo“ kūrimą. Jo nariai, be kitų, buvo: Zygmunt Jundziłł, Romuald Węckowicz, Ludwik Chomiński, Józef Mackiewicz ir Józef Święcicki. Tai buvo paskutinis bandymas susitaikyti su Lenkija ir Lietuva, tačiau susitikimų įvyko nedaug. Kaip rašė Mackevičius, Romeris pasirodė esąs karštas Lietuvos politikos gynėjas Vilniuje, kuri buvo nacionalistinė, šovinizmo ir išprievartavimo politika. Susitikimai vyko tik Lietuvos sąlygomis, kas, be abejo, padarė bet kokią diskusiją neįmanomą.
Mackevičiaus pažiūros buvo laikomos politiniu romantizmu. Pats Juzefas Mackevičius su ironija ir pasipiktinimu apibūdino Lenkijos gyventojų diskriminaciją Vilniuje, kur tuo metu gyveno tik apie 2% lietuvių. Rašytojas pripažino, kad „nacionalinės“ iniciatyvos neįmanoma įgyvendinti to meto politinėje realijoje.
Nepriklausomas žurnalisto ir publicisto požiūris sužadino Lietuvos valdžios nenorą ir priešiškumą, netrukus dėl savo požiūrio jam buvo atimta teisė skelbti Lietuvos Respublikoje. Mackevičius, kovodamas plunksna už „nacionalinę idėją“, įgijo naujų priešų. Jis labai apgailestavo, kad jei visuomenės nuotaika būtų palankesnė, lenkams, lietuviams ir baltarusiams niekada nereikėtų bijoti okupacijos. Deja, geri intelektualo ketinimai lėmė tik Lietuvos valdžios priešiškumą ir sukėlė lenkų nenorą.
Šaltiniai:
„Ptasznik z Wilna o Józefie Mackiewiczu” Jerzy Malewski
Grzegorz Łukomski „Józef Mackiewicz (1902) Intelektualista u źródeł antykomunizmu ideowego”
Vertė: Agneška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
