Juzefas Mackevičius ir Česlovas Milošas
Juzefo Mackevičiaus kūryba įgijo daug gerbėjų jo rašymo įgūdžių dėka, taip pat požiūrio, pagrįsto tiesos paieškomis ir jos atskleidimu. Česlovas Milošas buvo vienas iš Mackevičiaus kūrybos ir asmenybės gerbėjų. Vienas svarbiausių Lenkijos Nobelio premijos laureatų ne kartą pagerbė Mackevičiaus talentą.
Nobelio premijos laureatas skyrė ne vieną tekstą Mackevičiaus figūrai ir kūrybai, pavyzdžiui, „Ištikimo skaitytojo balsas“ ar „Didžiosios kunigaikštystės pabaiga“. Šių dviejų rašytojų pažintis prasidėjo, kai Česlovas Milošas kelis mėnesius dirbo kartu su Juzefu Mackevičiumi leidinyje „Gazeta Codzienna“.
„Mano artimesnė pažintis su Mackevičiumi įvyko 1940 m., kai„ Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis padėjo man nuvykti į Vilnių, Lietuvą, kurį traktavau kaip pereinamąjį etapą. Mackevičius redagavo vieną iš dviejų tuo metu leidžiamų lenkiškų dienraščių Vilniuje „Gazeta Codzienna“. Redaktoriaus pavaduotoju buvo mano draugas iš Žagarų Teodoras Buinickis. Tapau šio žurnalo bendradarbiu, kaip ir daugelis rašytojų, vietinių gyventojų ir pabėgėlių, Światopełk Karpiński ir Janusz Minkiewicz. Po daugelio metų polemizuodamas savo esė apie Buinickį, Mackevičius nesutinka su mano apibrėžimu jo programoje kaip „Lenkijos kantono“ gynimo Lietuvoje. Be abejo, nei vienas „lenkų kantonas“, nei Lenkija, nei Lietuva negalėjo patenkinti šio Didžiosios Kunigaikštystės antkapio, nes jis norėjo sekti Ludviko Abramovičiaus pėdomis. Tačiau praktiškai „Gazeta Codzienna“ programa buvo sumažinta iki to ir ji skyrėsi nuo „Kurier Wileński“, kuris tapo lenkų stačiatikybės balsu, išpažįstamu lenkų Vilniaus daugumos: jai Vilniaus priklausymas Lietuvai buvo tiesiog lietuvių okupacija “- rašė Milošas„ Didžiosios Kunigaikštystės gale “, išleistame„ Kuturoje“ 1989 m.
Abu ponai turėjo panašias politines ir filosofines pažiūras, nors iš pirmo žvilgsnio taip gali neatrodyti. Poeto parašyti straipsniai apie Mackevičių buvo gynybinio pobūdžio. Milošas norėjo paneigti visus mitus ir apvalyti Juzefo vardą nuo šmeižto apie tariamą bendradarbiavimą su fašistine Vokietija. Įtarimų priežastys daugiausia buvo šios: Mackevičiaus interviu „Goniec Codzienny“ ir pranešimas apie Lenkijos karininkų kūnų ekshumaciją iš Katynės. Jo apkaltinimas tokiais gėdingais bendradarbiavimais buvo susijęs su autoriteto praradimu ir reputacijos pažeidimu, tačiau Milošas ne tik su tuo nesutiko – jis taip pat gynė rašytoją. Kaip jis pats rašė: „Keista kompanija dalyvavo kampanijoje prieš Mackevičių, nes buvo Katynės žudynių patriotai ir paslėpti agentai. Pastarojo interesas buvo paskelbti liudytoją fašistu ir bendradarbiu “.
„Juzefas Mackevičius pamatė Katynės kapus ir parašė tai, ką matė. Jis taip pat netyčia matė žydų žmogžudystę Panerių mieste, taip pat paliko faktinį pranešimą. Kol egzistuoja lenkų literatūra, šiuos du dvidešimtojo amžiaus siaubo įrašus reikėtų nuolat priminti, kad būtų galima įvertinti, kai literatūra yra per daug tolsta nuo tikrovės “, – aiškino Milošas.
Milošas neneigė fakto, kad keli Mackevičiaus straipsniai pasirodė „Goniec“ ir tai buvo aiškus žurnalisto neapdairumas. Tačiau Nobelio premijos laureatas jį pateisino tuo, kad tai buvo impulsų klausimas pasibaigus „sovietiniam košmarui“ Vilniaus regione ir noru supažindinti žmones su komunistinės ideologijos keliamais pavojais.
Česlovas Milošas taip pat buvo didžiulis Mackevičiaus romanų gerbėjas. „Kulturoje“ 1955 m. jis parašė ir paskelbė savo apžvalgą kūrinio „Kelias į niekur“ pavadinimu „Prašau gerbti vilnietį“. Tai buvo papildyta jau egzistuojančia apžvalga, nes jis padarė išvadą, kad „ši keista knyga nusipelno daugiau“. Jo nuostabą galima sutrumpinti paprastais sakiniais iš to paties teksto: „Šiame romane jis parodo nuostabią dovaną operuoti mažų žmonių kasdienybės realijomis. Nė vienas iš Lenkijoje reziduojančių prozininkų nesugeba sukurti personažų keliais plunksnos potėpiais ir be psichologizmų, beveik be aprašymo, rodydamas gestą, atodūsį, iešmą“. Pagrindinis šio romano kaltinimas buvo patriotizmo stoka, jį apkaltino Pavelas Jasienica – lenkų istorikas ir eseistas. Į ką Milošas atsakė: „Sunku rasti didesnį patriotizmą, būtent Vilniaus krašte nei Mackevičiaus“. Pridėjo dar, jog „Kelias į niekur“ yra tik politinis romanas. (…) Kas nemato filosofinio mazgo šiame romane, tas įskaudina Mackevičių“.
Mackevičius taip pat labai mylėjo Lenkijos Nobelio premijos laureatą. Jis rašė apie jį: „Aš visada laikiau jį vienu protingiausių žmonių, su kuriais susidūriau savo gyvenime, ir todėl džiaugiausi (…) (kad) jis visų pirma buvo nuožmus antibolševikas, ir jis, kiek pamenu, išsakė tokią pačią nuomonę, kad bolševizmas yra didžiausias pavojus nei Vokietija, net nacizmas!“. Kita vertus, jis taip pat rašė, kad Milošas galėtų būti dar didesnis talentas, „jei galėtų išsivaduoti iš intelektinės aplinkos komplekso“.
fot. AKG Images/East News
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
