Juzefas Mackevičius – antipolitikas
Šnekamojoje kalboje politika reiškia: gebėjimą įgyvendinti viešąją valdžią, valdžios veiksmus, gebėjimą sutelkti bendruomenės narius bendromis pastangomis siekiant socialinių tikslų ir paklusti valdžios sprendimams, gebėjimą efektyviai įgyvendinti išsikelti socialinius tikslus įvairioje visuomenėje.
Politikas yra asmuo, veikiantis politikos sferoje, kuri klasikine prasme suprantama kaip savotiškas valstybės valdymo menas, kurio tikslas yra bendrasis gėris (Aristotelis). Šiuolaikinį politikos, kaip valdžios įgijimo ir valstybės valdymo meno supratimą pristatė Nikolas Makiavelis savo darbe pavadinimu „Princas“, pagal kurį politikas siekia dalyvauti valdžioje arba paveikti valdžios atskyrimą.
Iš pirmo žvilgsnio gali būti akivaizdu, kad tarp politikų talpinamas Juzefo Mackevičiaus figūra. Literatūros kritikų darbuose jis pirmiausia vertinamas kaip politinis rašytojas. Tai turi nulemti jo požiūrio ir kūrybos programinis antikomunizmas – tiek literatūrinis, tiek žurnalistinis. Tačiau šis aiškinimas yra visiškas nesusipratimas.
Savo darbe Juzefas Mackevičius išryškino tuos dalykus, kurių, kaip įprasta manyti, „nereikia garsiai kalbėti“. Visas Juzefo Mackevičiaus darbas ir požiūris yra prieštaravimas tam, ką mes paprastai siejame su politikos supratimu ir vykdymu. Politikai sprendžia specifines problemas vidaus sistemos ir tarptautinių santykių srityje, o pagrindiniai jų veiklos įrankiai yra kompromisas ir bendruomenės, partijos, elektorato kūrimas ir kt. Nė vienas iš šių dalykų nesudomino Juzefo Mackevičiaus, jis kovojo su politikais ir visada turėjo daugiau priešininkų nei šalininkų – ypač tarp politikų.
Mackevičius nebuvo suinteresuotas rasti kompromisą, kad galėtų įgyvendinti programą. Jo programa buvo atskleisti tiesą apie sovietinį komunizmą, o jo svajonė buvo sunaikinti šią sistemą. Komunizmą jis laikė ne priešininku, o priešu. Taigi iš tikrųjų jis savo interesų ir aistros objektą išstūmė už politikos srities ribų. Rašytiniu žodžiu jis vedė privatų karą prieš komunizmą ir atmetė pagrindines šiuolaikinės politinės kalbos sąvokas: dialogą, supratimą ir kompromisus. Nes jis buvo įsitikinęs, kad vienintelis kompromisas, kurį priims komunistai, yra tiesiog besąlygiškas pasidavimas savo ideologijai. Be abejo, visi šie Mackevičiaus požiūrio ir darbo bruožai nebūtų gera politiko ar net politinio žurnalisto kvalifikacija. Kitaip tariant, tai būtų blogiausi įgaliojimai politikui.
Savo romanuose Juzefas Mackevičius rašė ne apie politiką, o apie šiuolaikinę istoriją. Kita vertus, žurnalistikoje jis visada kalbėjo kaip istorikas, rašytojas ir intelektualas. Esminis Juzefo Mackevičiaus požiūrio ir rašymo bruožas yra ANTIPOLITIKA. Rašytojas nebuvo apolitiškas,kaip pavyzdžiui, Lesmianas ar Schulzas, bet ANTI-POLITINIS. Visi jo darbai yra 20-ojo amžiaus politikos kaltinimas, kuriuo siekiama sunaikinti tautų gyvenimą.
Mackevičiaus romano tema yra istoriniai procesai, į kuriuos žvelgiama iš tolo: lenkų-bolševikų karas, tautiniai konfliktai Antrosios Lenkijos Respublikos rytuose, sovietų ir vokiečių okupacija šiose vietovėse ir visų pirma atskirų žmonių likimai, susipynę su įvykiais ir ideologijos sūkuriai.
Mackevičiaus mąstymas nebuvo susijęs su jokia doktrina ir yra visiškai antiideologinis. Todėl nesusipratimas įtraukti Mackevičiaus mintis į šiuolaikinį politinį gyvenimą. Šiandien ypač neteisinga rašytoją paversti Lenkijos dešiniųjų globėju. Tie, kurie taip elgiasi, tarsi pamiršta, kad Mackevičius buvo aršiausias lenkų tautinės minties priešininkas, o jo požiūris į Bažnyčią, Vatikano politiką ir tautines mažumas neabejotinai priartino prie liberalaus požiūrio. Rašytojo šūkis buvo tiesiog: „Gyvenk ir leisk gyventi“ (kitiems).
Šaltiniai:
1. https://culture.pl/pl/tworca/jozef-mackiewicz
2. https://przystanekhistoria.pl/pa2/teksty/62109,Antypolityczny-antykomunista.html
3. Józef Mackiewicz „Zwycięstwo prowokacji”
Išvertė:
Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
