Emigracijos sunkumai
Juzefas Mackevičius buvo nepaprastas žmogus ir gyveno nepaprastai sunkų gyvenimą. Jis neišvengė sunkių iššūkių, taip pat daug kartų buvo baisios istorijos ir neteisybės liudininku. Jei atsisakytų tiesos siekimo bet kokia kaina, jis tikrai turėtų daug lengvesnį gyvenimą ir daugiau draugų. Dėl savo bekompromisio požiūrio ir nuolatinio priminimo apie nepatogią istoriją jis įgijo daug priešų, o tai yra svarbu – ne tik Vilniaus krašte, bet ir visame pasaulyje. Vyraujančių sistemų ir politikos kritika, griežti tekstai ir garsūs pareiškimai elitui buvo pernelyg gėdingi. Jis negalėjo tikėtis paprastų žmonių, neturinčių istorinių ir visuotinių žinių ir nesuprantančių visos situacijos pasaulyje, palaikymo.
Bėgdamas nuo Sovietų Sąjungos okupacijos 1944 m., J. Mackevičiui su žmona pavyko patekti į Varšuvą, iš kurios netrukus jiems teko bėgti į Krokuvą. Po kelių mėnesių, 1945 m. sausio mėn., jie išvyko į Romą. Ten jie negyveno ilgai, nes po kelerių metų vėl persikėlė – šįkart į Londoną. Nepaisant jų sėkmių ir nesėkmių, gyvenimas buvo nelengvas, todėl 1955 m. Mackevičiai persikėlė į Miuncheną. Jie abu čia gyveno iki mirties, išgyveno iš menkų leidybos pinigų. Miunchenas, tiesą sakant, rašytojui taip pat nebuvo laiminga vieta. Gyvenimas tremtyje jam nebuvo nei malonus, nei savanoriškas. Mackevičius vis rašė, bet tai, apie ką jis rašė, nepatiko daugumai, jis netgi surasdavo priešų greičiau nei keitė gyvenamąją vietą. Jį persekiojo tiesa, kuri buvo susijusi su Vilniaus kraštu.
1943 m. Mackevičiui buvo pasiūlyta kelionė į Katynę, kad pamatytų kūno ekshumaciją. Vokiečių prašymu jam teko priverstinai parašyti straipsnį į „Goniec Codzienny“, kuris patiko ne visiems. Rašytojas netgi gavo PPP valdžios institucijų leidimą išvykti. Vietoje, Katynėje, rasta daugybė įrodymų, kad nusikaltimus padarė sovietai 1940 m. Mackevičiui grįžus į Vilniaus kraštą, ataskaitos vertė pradėjo mažėti. Buvo manoma, kad sovietai neturi nieko bendro, nes propaganda aiškiai teigė, kad nusikaltimus Katynėje įvykdė vokiečiai. Tiesą buvo labai sunku sužinoti, žmonės nesuprato tragedijos masto. Buvo pateikta nuomonė, kad net jei komunistai įvykdė nusikaltimus, vokiečiai tikrai „išmetė“ žydų, lenkų ir kt. kūnus. Mackevičius, kaip rašytojas ir žurnalistas, iki gyvenimo pabaigos kovojo už Katynės tiesą. Karo metu negalima blogai kalbėti apie sovietus – kadangi jie buvo sąjungininkai, jiems viskas buvo atleista, o iškart po karo buvo neįmanoma pasakyti tiesos, nes komunistai tapo Lenkijos šeimininkais ir karo nugalėtojais. Todėl turėdamas vieną tikrą priešą – komunizmą, jis tapo visos koalicijos priešu, o tai labai apsunkino gyvenimą tremtyje.
Mackevičius manė, kad tautos ir ideologijos ar politinės sistemos identifikavimas yra būdingas 20-ojo amžiaus bruožas, o kartu ir didžiulė jo nelaimė. Šio reiškinio rezultatas, jo nuomone, buvo stereotipų, deformuojančių žinių apie istorinius įvykius ir viešojo gyvenimo faktus, sklaida. Iškart po karo Mackevičius turėjo drąsos parašyti, kad ne tik naciai vykdė žvėriškumą, bet ir sovietų kariai buvo kalti dėl nusikaltimų prieš Vokietijos gyventojus.
Jis rašė, kad visų vokiečių kaltinimas nacizmu yra toks pat absurdiškas, kaip visų rusų kaltinimas komunizmu ar Katynės žudynėmis. Jis prisiminė ir tikriausiai pirmasis pasmerkė sąjungininkų sunaikintus Vokietijos miestus 1945 m. – paskutiniame karo etape, kai tai buvo tik veiksmai, nukreipti į civilius gyventojus ir vokiečių kultūros paveldą. „Hitlerizmą, – rašė Mackevičius, teko sunaikinti. Teko gelbėti gražius Vokietijos miestus “. Tokie pareiškimai įžeidė ne tik sovietus, bet ir visus karą laimėjusius. Visa propaganda buvo nukreipta prieš vokiečius, nes jie buvo pralaimėję ir buvo visiška blogybė, reikėtų nutylėti apie savo ir savo sąjungininkų nuodėmes.
Vienintelis dalykas, kurį galima apkaltinti Mackevičių, yra jo naivus tikėjimas vertybių, paimtų iš šeimos namų, ilgaamžiškumu ir jaunystės auklėjimo metais, tikėjimas humanizmo ir politinio liberalizmo idealais, įskaitant žodžio ir kūrybos laisvę. Įvykių potvynyje Mackevičius nepastebėjo, kad Senasis Pasaulis negrįžtamai žlugo. Veikiamas entuziazmo, pilietinės pareigos ir tikėjimo jausmo, rašytojas bandė pakeisti pasaulį į gera, kalbėdamas sąžiningai ir atvirai apie tai, kas nebuvo teisinga kalbėti garsiai. Bet kai atėjo realaus pasaulio suvokimas, buvo per vėlu. Jis sumokėjo didelę kainą už tiesą, nes iki pat gyvenimo pabaigos kovojo su pasekmėmis.
Šaltiniai:
2. https://przystanekhistoria.pl/pa2/tematy/emigracja/62115,Antypolityczny-antykomunista.html
Vertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
