Berlyno siena kaip komunizmo kompromitacija
Juzefas Mackevičius visą gyvenimą plunksna kovojo su neteisybe, ypač komunistų kenkimu. Rašytojas apgailestavo, kad Vakarai ir visų pirma Vatikanas nereagavo į žmogaus teisių pažeidimus. Autorius knygoje „Kryžiaus šešėlyje“ aiškina, kad politikai ir kunigai gerai žinojo apie socialistinės sistemos sužvėrėjimą, jie taip pat buvo Berlyno sienos kūrimo liudininkai. Pats spygliuotos tvoros statymas kaip kalėjimas negalėjo byloti apie laisvės ženklus kitoje pusėje.
Po Antrojo pasaulinio karo Berlynas buvo Sovietų Sąjungos įtakoje, jame buvo 4 okupacines zonos: sovietų, amerikiečių, prancūzų ir britų. Tai buvo savotiškas langas atidžiai pažvelgti į socialistinę sistemą. Juzefas Mackevičius tai apibūdina kaip pavyzdinę komunizmo gėdą, nes tai, kas nutiko už kelių metrų, buvo liudijimas, kad pagrindinis socialistinės sistemos žmonių poreikis buvo pabėgti nuo represijų į laisvę, o ne „rūpintis taika“, dėl kurios kovojo politikai ir kunigai.
Per „laisvus“ rinkimus Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kaip ir kiekvienoje komunistinėje valstybėje, net 95% gyventojų balsavo tik už tinkamą partiją. Nors žmonės komunistus pasirinko beveik vieningai ir noriai, pirmą kartą Rytų Vokietijos gyventojai bandė bėgti į Vakarus. Jau 1956 m. pirmoje pusėje pabėgėlių į Vakarų Vokietiją skaičius buvo apie 24 000 per mėnesį. Nepaisant to, kad VDR valdžia taikė vis griežtesnes prevencines priemones, žmonės atsisakė tėvystės, namų ir darbo. Per trumpą laiką pabėgusiųjų buvo keli milijonai. Vokietijos Demokratinei Respublikai grėsė gyventojų skaičiaus mažėjimas. Pagrindinis pabėgimo kelias ėjo per Rytų Berlyną į Vakarų Berlyną.
1961 m. rugpjūčio mėnesį komunistinė liaudies policija ir „nacionalinė armija“ apsupo sieną ir pradėjo statyti sieną, skiriančią laisvą Berlyną nuo komunistinio Berlyno. Tokia siena buvo pastatyta palei visą sieną – šimtai kilometrų spygliuotos vielos, minų laukai, 600 apžvalgos bokštų, 250 „išvažiavimų“ su kulkosvaidžiais, 650 kovinių postų ir kt. Buvo pažymėta „mirties juosta“, per kurią niekas galėjo kirsti gyvas, buvo apšaudytas kiekvienas bėglys. Beviltiški žmonės pradėjo kasti apkasus, jie ieškojo naujų būdų pabėgti nuo komunistinio režimo, ir visa tai vyko pačioje Europos širdyje, viso pasaulio akyse.
Berlyno sienos statyba ir žmonių, norinčių ją kirsti, nužudymas buvo akivaizdžiausias „keturių galiūnų susitarimas“ ir kitų po karo sudarytų ir galiojusių tarptautinių sutarčių pažeidimas. Mackevičius pabrėžia, kad Vakarų valstybių pareiga buvo užkirsti kelią bet kokiam susitarimų nepaisymui, tačiau Vakarų reakcija apsiribojo žodiniu protestu. Ir vis dėlto reikalas buvo ypač svarbus, nes netolimoje praeityje pasyvi Europos politika leido Hitleriui būti nežmoniškam. Kaip savo knygoje „Kryžiaus šešėlyje“ prisimena Juzefas Mackevičius, Šventasis Sostas taip pat žinojo, kas vyksta Berlyne. Todėl popiežius Paulius VI paprašė vyskupų neviešinti šios temos, kurie antrosios Vatikano tarybos sesijos metu pramogaudami lankėsi prie Berlyno sienos.
Tai, kas vyko padalintoje Trečiojo Reicho sostinėje, įvyko žiniasklaidos, politikų ir bažnyčios akivaizdoje, tai vyko Europos centre. Tačiau niekas nesiėmė jokių veiksmų, o Vatikanas tuo metu užmezgė vis šiltesnius santykius su Maskva. Mackevičius kalba apie Vakarų neišmanymą ir apie bažnyčią, kuri negina savo tikinčiųjų, kuri tyli apie nusikaltimus ir, kas dar blogiau, leidžia naikinti ir žudyti žmones vardan gerų politinių santykių.
Šaltiniai:
„W cieniu krzyża” Józef Mackiewicz 1972
„Watykan w cieniu czerwonej gwiazdy” Józef Mackiewicz 1975
Išvertė: Agnieška Masalytė
Taip pat skaitykite
REGISTRUOKIS NAUJIENLAIŠKIUI!
